Kaip motinystė mane padaro geresne darbuotoja ir linkėjimai į darbą grįžtančioms mamoms!

Šio įrašo idėja mano mintyse šmėžavo jau kuris laikas, bet vis kažkaip nesudėdavau jos į tekstą. Bet kai kurie atsitiktinumai mane pastūmėja. Darbiniais reikalais ieškodama informacijos svetainėse apie dizainą radau straipsnį „How Becoming a Parent Made Me a Better Designer„. O šiandien atsitiktinai perskaičiau šį: „5 Reasons Why Motherhood Makes Us Better Workers„. Iš esmės šie straipsniai atkartoja mano mintis.

Bet pradėsiu nuo to, kaip aš pati jaučiausi po vaiko priežiūrės atostogų grįždama į mokslus ir pradėdama dirbti. Aš jaučiausi taip, kad per tą laiką, kol „sėdėjau“ namuose, labai atitrūkau nuo to, kaip vyksta dalykai likusiame pasaulyje. Man atrodė, kad tas intensyvus bendravimas su vaiku padarė įtaką mano bendram sugebėjimui bendrauti su žmonėmis, o ta informacija apie sauskelnes, čiulptukus, primaitinimą, alergiją ir pan. „užsirašė“ ant visų iki tol mano turėtų žinių. Apibendrinus galima sakyti, kad mano pasitikėjimas savimi ir savo sugebėjimais gerokai sumažėjo. Gerokai – tai tiek, kad peržengti namų slenkstį ir išeiti į darbą man buvo tikrai sunku. O dar tos girdėtos istorijos (o gal mitai?) apie tai, kaip darbdaviai „nemėgsta“ mamų, apie šeimyninę padėtį klausia įdarbinimo metu ir galbūt net nepasirenka kandidatės, turinčios vaikų, būtent dėl jos šeimyninio statuso…

Dabar jau dirbant kurį laiką ir drąsinant drauges, grįžtančias į darbą, supratau vieną dalyką. Tikrai, yra tiesos tame, kad būdamos mamomis mes kaip darbuotojos tampame mažiau patogios: mūsų vaikai serga, mes atsiprašome iš darbo, turime išeiti anksčiau ar darbo metu išspręsti kažkokius reikalus, susijusius su vaikais ir t.t. Tačiau tuo pačiu metu, būdamos mamomis mes turime ir didelių privalumų. Pavyzdžiui buvimas mama man suteikė štai ką:

Sugebėjimą atpažinti savo ir kitų emocijas. Valdyti savo emocijas.

Savimotyvaciją. Augindama vaiką ir turėdama įsipareigojimų jam, keliu atitinkamus reikalavimus sau ir atitinkamai planuoju savo ateitį ryžtingai siekiu savo tikslų. 

Gebėjimą rasti daug ir įvairių problemos sprendimo būdų. Tegul tai bus kūrybiškumas.

Sugebėjimą struktūruoti ir planuoti laiką.

Supratimą apie tarpusavio santykių svarbą ir norą investuoti į jų kūrimą.

Gebėjimą greitai reaguoti ir spręsti susidariusias kritines situacijas.

Kantrybę.

Intuiciją ir sugebėjimą numatyti n žingsnių į priekį su keliais galimais kiekvieno žingsnio variantais.

Nežinau, kokį sąrašą sudarytumėte jūs, bet sudarykite! Jeigu einate į darbo pokalbį, gal išdrįsite apie tai pasakyti? Jeigu grįžtate į darbą, gal tas sąrašas jūsų mintyse padės lengviau adaptuotis? Net jeigu niekur neinate ir niekur negrįžtate… Ar žinote savo sąrašą dalykų, kuriais jus apdovanojo motinystė?

 

Atgal į darželį: ko reikia?

Elija jau turi vienų metų darželyje patirtį. Apie ją dar kada nors papasakosiu, o šiandien noriu pasidalinti sąrašu dalykų, kurie mano nuomone reikalingi darželiui. Jeigu jūsų mažylio laukia pirmieji kartai darželyje, gal dar šiame sąraše rasite kažką, apie ką nebuvote pagalvojusios.

Patogūs drabužėliai, kurių negaila išpurvinti. Vaikai laiką darželyje leidžia aktyviai, svarbu, kad jiems būtų patogu. Sakykime, su džinsais lakstyti ir žaisti gal ne taip patogu kaip su trikotažinėmis kelnėmis, tympomis ir pan. Taip pat esu pasimokiusi, jog puoštis gražiausiais drabužėliais neverta. Juos dažniausiai skalbdavau po kiekvienos dienos (ir dažniausiai ne po vieną komplektą). Bet šiemet vieną išimtį tikrai padarysime! Vienos Tie Špokai suknelės istorija mūsų namuose prasidėjo vos gimus Elijai. Man ji taip patiko, kad nebuvus mažesnių dydžių pasiryžau spintoje ją saugoti iki Elija paūgės. Ir štai, po dviejų metų traukiame į dienos šviesą ir laikome sukryžiavę pirštus, kad nebūtų išėję iš mados.

Neperšlampami lauko drabužiai ir avalynė. Labiausiai praėjusiais metais pasiteisino neperšlampamų kelnių ir striukytės komplektas ir botai. Gal tai ir nėra gražiausia kaip galima aprengti vaiką, tačiau man visada būdavo ramu, kad nesušlaps, neperpūs vėjas, o ir prižiūrėti daug lengviau. Mes tokį kelnių ir striukės komplektą buvome gavusios dovanų, o kitų grupės vaikų mamoms užatakavus mane klausimais, kur pirkau, supratau, kad gal nėra taip lengva rasti. Šiemet aš radau internetinėje Lindex parduotuvėje (dabar jie siūlo 10€ nuolaidą perkant už 40€ ir nemokamą pristatymą į parduotuvę). Pasižvalgykite, gal kažkas bus tinkamo ir jums. Na o apie botus naujienos tokios: man ilgai ieškojus kažko gražaus ir stilingo, Eliją sužavėjo vieni su blizgučiais. Taigi įsigijome Maximoje labai nebrangiai.

Kepurė ir šalikas. Kepurė turėtų būti arba su raišteliais arba gerai aptempta. Jei yra nors kiek laisvumo – ausys būna plikos. Ne tai, ką mamos norėtų matyti vėjuotą rudenio dieną. Praėjusiais metais bandėme skareles ir movas. Geriau, mano nuomone, užrišamos skarelės – mažesnė tikimybė, kad bežaidžiant kaklo šonai bus pliki. Šiemet mums pasisekė ir labai gražų komplektą sumedžiojome Happeak praduotuvėje, kurioje šiuo metu daug ir didelių nuolaidų.

Batai. Ieškant batukų rudeniui mano reikalavimai du: be raištelių ir lengvai prižiūrimi. Pernai turėjome vienus verstos odos, tai juos tekdavo valyti ar plauti po kiekvieno išėjimo į lauką. Šįkart žvalgausi daugiausiai po musumazyliai.lt ir trepsiukas.lt. Jeigu ir jūs gerus dalykus medžiojate musumazyliai.lt, galite užmesti akį ir į mūsų virtualią spintą.

Tapkutės. Visas, kokias gražiausias esu mačiusi, būdavo uždaros ir su tokiomis darželyje vaiko kojytė kaisdavo. Patogiausios buvo labai paprastos, medžiaginės, odiniu paduku iš PC Maxima. Tokias nešiojo beveik visus metus.

Vardo lipdukai drabužiams, avalynei ir daiktams. Per praėjusius metus ne vieną kartą grupėje pamesti drabužiai ar daiktai ieškodavo savo šeimininkų. Kai kurie taip ir nerasdavo. Nors tai nėra pirmo būtinumo dalykas, man pasirodė labai praktiška (o gal tiesiog madinga?). Kartu su Elija sužymėjome dažniausiai kartu su ja į darželį keliaujančius daiktus. Tokius lipdukus galima užsisakyti vardoetikete.lt ir mus jie pasiekė jau sekančią dieną.

Gertuvė ir dėžutė maistui. Ar tik Elija viena mėgsta priešpusryčius pakeliui į darželį? Jiems išsirinkome priešpiečių Svajingai.lt dėžutę su perskyrimais, kad susipakuoti būtų galima keletą rūšių užkandžių. O dėl naujos gertuvės: teikiu jai daug vilčių. Kurį laiką labai mėgusi vaisių ir žaliuosius kokteilius, jau kuris laikas Elija jų atsisako. Turiu viltį, kad nauja gertuvė padės kokteiliams kitokiu pavidalu grįžti į mūsų pusryčių meniu.

Seilinukas. Tikriausiai aišku, kad valgymo pačiam pradžiamokslis geriausias su guminiais seilinukais, tiesa?

Mėgstamiausias žaislas. Pabaigai tai, kas tikrai nėra būtinybė, bet Elijai labai padėdavo darželyje jaustis ramiau. Nors ji mėgstamiausio neturi, kiekvieną rytą į maišelį susidėdavo tai, ko jai reiks darželyje, mačiau, kad kažko „savo“ turėjimas jai padėdavo ramiau pasilikti darželyje.

 

„Ačiū“ nuostabiam vyrui

Šiandien mūsų santuokai 5-eri. O draugystei jau net nežinau kiek. Laikas bėga taip greitai, kad neseniai su vyru skaičiavome, kiek laiko mes susituokę ir tik pagal metus atsekėme, kiek iš tiesų, nes jausmas toks, kad tai buvo labai neseniai. Šis įrašas mano vyrui. Padėka jam. O į tinklaraštį užklydusioms tebūna tai galimybė žvilgtelėti iš šalies, kas man mūsų santykiuose yra išties vertinga praėjus ne metams, o įvairiausiems įvykiams, patirtims, džiaugsmams ir vargams. Tikriausiai labai romantiškai skambėtų, jeigu girčiau savo vyrą už kasrytinį kavos puodelį į lovą, gėles įvairiomis progomis ar be progos ir gražius meilės laiškus. Man nė kiek neliūdna prisipažinti, kad tos kavos ir tų gėlių būna labai retai (greičiausiai nebus ir šiandien). Aš santuokoje turiu tiek daug, kad tokios smulkmenos atrodo visai nereikšmingos.

Ačiū, Tomai, kad mane myli:

… leidi ir skatini mane būti tokia, kokia esu, tuo pačiu padėdamas atpažinti tuos dalykus manyje, kurių nenoriu turėti ir padedi keistis. Tavo dėka šiandien esu daug geresnė manęs versija nei buvo prieš mums susipažįstant.

… tiki mano idėjomis ir jas palaikai. Dėkoju, kad nei vieno mano projekto nenukilinai ir daug iš jų padėjai įgyvendinti.

… mokai pasitikėti savimi. Ne kartą mūsų santykiuose emociškai esu jautusis lyg nustumta nuo liepto į vandenį. Tokios situacijos man padėjo išmokti nebūti emociškai priklausoma nuo tavęs.

… nieko iš manęs nereikalauji. Ačiū, kad man leidi daryti tą ir tiek, kiek aš noriu. Šioje laisvėje gimsta didelis noras rūpintis namai, Tavimi, Elija.

… gerbi mane. 

… rūpiniesi manimi. Ačiū, kad leidai man nedirbti ir vienas išlaikei mūsų šeimą, kol aš rūpinausi Elija, namais, mokiausi, vykdžiau savo projektus ir t.t. Ačiū, kad smulkmenose pagalvoji apie mane.

… stengiesi dėl manęs. Nors kartais atrodo, kad kai kuriais klausimais mums sunku suprasti vienas kitą, nes mūsų poreikiai skiriasi, dėkoju, kad ilgainiui stengiesi ir darai dalykus dėl manęs.

… ieškai kompromisų. O teisingiau win-win sprendimų. Kartais, kai atrodo, jog neįmanoma padaryti taip, kad abu laimėtų, ačiū, kad sėdi su manim ir mąstai, kaip tai padaryti.

… myli Eliją. Kaip matau, kaip myli ją, žinau, kad myli mane.

… esi man autoritetas. Daugelyje sričių mokausi iš tavęs pačių įvairiausių dalykų. Žaviuosi tuo, kaip tu matai pasaulį, tavo vertybėmis, idėjomis ir svajonėmis. Žinau, kad tavo dėka šis pasaulis yra geresnis. Ar bent jau teritorija apie mūsų namus.

Man yra garbė būti tavo žmona ir dalintis gyvenimu su tavimi. Ačiū už šiuos metus drauge. Tebūna saulėta tau ši diena ten toli. Apkabinu.

Išsaugoti prisiminimus

Gyvendama vieno kambario bute išmokau atsisakyti nereikalingų daiktų, neapsikrauti jais ir daiktai tik dėl prisiminimų man atrodė nereikalingi. Bet kai kažkada norėjom pažiūrėti dar mažos (dabar ji jau didelė!) Elijos nuotraukas, radome tikrą nuotraukų „bardaką“ kompiuteryje. Ypač pirmaisiais mėnesiais pripyškinom, sutvarkyti nuotraukų neturėjom laiko, taigi taip viskas ir liko. Žodžiu. Jokios nostalgijos, grauduliukų ir gražių prisiminimų nepatyrėme. Supratau, kad vieną dieną turėsiu viską sutvarkyti ir padaryti taip, kad prie tų gražių prisiminimų būtų galima lengvai prisiliesti. Ir šiandien ta diena atėjo.

Pirmiausia apie albumą. Jis iš Baltai Balta. Ir jis yra nuostabus. Vienas gražiausių, kokį esu mačiusi. Odinis viršelis, balto storo popieriaus lapai, mielos iliustracijos ir gražūs žodžiai. Albume yra palikta pakankamai vietos užrašyti informacijai apie naujagimį (buvo laikas, kada gramų tikslumu žinai svorį tik gimus…), apie mažylio vardą, pirmųjų dienų ir visų pirmųjų metų prisiminimus. Jeigu atsukčiau laiką atgal, tų mažų patirčių ir minčių būčiau tiek prisirašiusi… Atrodė, niekada nepamiršiu. O pasimiršta. Labai daug kas pasimiršta.

Procesas. Nuotraukas visada darausi Eurokos. Nuo tų senų senų laikų vis dar atrodo, kad čia labai patogu užsisakyti iš namų ir nueiti po kurio laiko pasiimti. Greičiausiai dabar daug kur jau taip galima? Foto prekių parduotuvėje pirkau specialią dvipusę lipnią juostelę, kurią patogiai galima plėšti vienodo dydžio gabalėliais ir klijuoti nuotraukas į albumą. Visa tai užtruko. Tačiau procesas malonus. O ir rezultatas mane labai džiugina. Man nebereikia tų šūsnių nuotraukų kompiuterio ekrane, kai prie tų pačių nuostabiausių akimirkų galiu prisiliesti taip paprastai. Toks nuotraukomis pripildytas albumas būtų puiki dovana seneliams. Pagalvojau.

 

Kaip būti gera žmona?

Kaip būti gera žmona? Toks klausimas tikriausiai dažniau iškyla moterims nei vyrams „Kaip būti geru vyru?“. Moterys yra labiau linkusios domėtis santykių tema, analizuoti problemas, ieškoti sprendimų ir tobulėjimo galimybių. Taip kalbėjome susitikę su draugėmis ir juokėmės įsivaizduodamos, kad vyrai galėtų susitikti pasikalbėti apie tai, kaip būti geru vyru savo žmonai. O būtent aptarinėjome su dviem draugėmis, o aš šį susitikimą inicijavau, nes labai norėjau paklausinėti tos, kuri santuokoje jau 25 metus, o atrodo, bent jau man, lyg tai būtų pirmieji metai. Man įdomu kaip santykius kuria tie, kurie po šitiek metų atrodo tikrai laimingi kartu. Ir su jumis noriu pasidalinti smulkiais pastebėjimais bei patarimais, kuriuos išsinešiau SAU iš šio mūsų susitikimo.

Kaip palaikyti gerus santykius?

Svarbu laiką kartu su vyru planuoti. Jei kažkas būna suplanuota, abu laukia ir nusiteikia laikui kartu.  Bendri pomėgiai ir laisvalaikis. Svarbu kurti tam tikras tradicijas, kad ir labai smulkias kartu su vyru, ką kartu veikiate. Džiaugtis mažais dalykais.  Kurti gerų emocijų ir patyrimų drauge atsiminimus.

Kaip elgtis konfliktinėje situacijoje?

Neįžeisti. Mokėti atskirti rimtas santykių problemas nuo nereikšmingų susipykimų, kurie gali kilti iš nuovargio, asmeninių nesėkmių, blogos nuotaikos ir pan. Rimtas santykių problemas RAMIAI aptarti, o tai, kas nėra reikšminga galima tiesiog užmiršti ir gyventi toliau. Geriau pasistengti nuo emocinio „pratrūkimo“ susilaikyti. Pykstantis nedaryti apibendrinimų „tu visada“, „tu niekada“ ir pan. Pyktis SAUGIAU:  taip mes dėl kažko nesutariame, bet iš esmės mes mylime vienas kitą ir iš esmės viskas yra gerai.  Nebijoti pripažinti savo klaidų, netinkamo elgesio ir pan.

Kaip KARTU auginti vaikus?

Pareigų, susijusių su vaikų priežiūra, pasiskirstymas turėtų tenkinti abu, tačiau skirtingose šeimose jis gali būti skirtingas. Svarbu, kad abu gerai jaustųsi. Vaikai turi matyti tėvus kaip stiprią sąjungą, vieningus, neprieštaraujančius vienas kitam. Vaikų akivaizdoje nederėtų parodyti nepritarimo vienas kitam. Prieš vieningus tėvus vaikai nemaištauja.

Kaip būti gera žmona?

Leisti vyrui jaustis pripažintu, gerbiamu, svarbiu. Girti už sėkmes ir palaikyti nesėkmėse. Palaikyti ramybę namuose. Būti įdomia savo vyrui, kad santykiuose liktų intriga: ką dar ji gali, ką dar ji žino? Turinti savų pomėgių, besidominti naujais dalykais, tobulėjanti, vis kažką naujo sugalvojanti žmona atkreipia į save vyro susidomėjimą.

Kaip nebūti bloga žmona?

Nebūti santykiuose „auka“. Nedaryti to, ko niekas neprašo ir ko niekam nereikia ir nesijausti dėl to verta įvertinimo. Pasiaukojime reikalingos ribos. Arba riba yra ten, kur pradedama jaustis „auka“. Leisti sau negalėti padaryti visko pačiai ir prašyti vyro pagalbos. Neatrodyti ir nebūti emociškai nestabiliai, piktai, burbančiai, besikabinėjančiai, „neėsti“ vyro.

Kaip būnant gera žmona, būti  gera mama?

Užtenka būti pakankamai gera mama savo vaikams, tobula būti nereikia. Geriausia, ką mama gali duoti savo vaikams tai pati būti laiminga, džiaugtis gyvenimu. Geriausia, ką tėvai gali duoti savo vaikams, tai būti laimingi drauge ir mylėti vienas kitą. Vaikams greitai augant ir keičiantis reikia leisti sau nežinoti kaip elgtis tam tikrose situacijose ir nesijausti dėl to blogai.

Štai. Tiek gerų minčių po šio susitikimo liko mano galvoje. Visada esu linkusi domėtis, kokias sėkmingų santykių formules yra išradę ir išbandę kiti. Tai mane labai skatina plėsti savo įsivaizdavimo apie santykius ribas ir bandyti naujus dalykus.

Kaip jūs atsakytumėte į klausimą „Kaip būti gera žmona?“

„Atsijungimo“ laikas

Atsijungti (angl. unplug). Štai koks mano pastarojo laiko tikslas. Pastebėjau, kad vien tik laiko planavimas neužtikrina, kad spėčiau padaryti tai, kas reikalinga, kad būčiau produktyvi ir punktuali. Net jeigu tai ir spėju, bet su nerimu ir stresu – manęs tai netenkina. Ir atpažįstu, kad labiausiai stresą ir nerimą dienos eigoje kelia ryšys: telefonas, internetas, priminimai, programėlės, automatinės informavimo žinutės iš banko ir t.t. Nerimą kelia informacijos srautas. Didelis. Nesustojantis. Tai neleidžia man atsipalaiduoti. Papasakosiu, kokie mano sprendimai šioje situacijoje.

Viskam yra savas laikas. Yra laikas dienos eigoje, kada valgome, kada miegame, kada prausiamės duše, kada bendraujame su draugais ar šeima. Viskam yra laikas. Ir laikas technologijoms, naršymui internete, atsakinėjimui į laiškus ir pan. Tai reiškia, kad dabar aš turiu aiškiai įsivardinti, kada yra mano laikas būti prisijungus ir kada yra laikas būti atsijungus.  Stengiuosi neleisti sau vienu metu gyventi dviejose (ar net dar daugiau) realybėse. Jeigu valgau, tai neatsakinėju į laiškus. Jeigu bendrauju, tai netikrinu ar mano klientai neieško manęs. Yra laikas, kada mano kompiuteris yra išjungtas ir telefone nėra interneto. Tai atneša  ramybę į paprastą dieną. Nors pirmosiomis dienomis apima nerimas, kai esi atsijungęs: gal kažkam manęs reikia. Gal dabar mano klientai neranda kaip apmokėti sąskaitas? Gal dabar man atėjo geras pasiūlymas iš kolegų? Bet vis tai iš esmės gali palaukti. Ir viskas vyksta daug produktyviau ne tik, kai esi detaliai paskirstęs ir suplanavęs laiką, apie ką visi kalba, bet dar ir tada, kad paskirtu laiku susitelki į tai, ką darai. Kai kažkuri minčių dalis nėra likusi kitoje realybėje.

Mada būti skubančiu. Busy angliškas žodis, kuris man dar geriau atspindi tai, ką turiu galvoje. Būti busy, tai skubėti, nespėti, daug daryti, daug planuoti, dėliotis prioritetus, būti nuolat su telefonu ar plančete rankoje, naudoti laiką efektyviai, nešvaistyti jo, nepraleisti progos išnaudoti produktyviai kiekvieną minutę. BET. Nejučiomis skubėjimas tampa įvaizdžio dalimi. Bet toji dalis vargina. Intensyvus gyvenimas vargina. Ir man to nesinori. Todėl stengiuosi nepasiduoti skubėjimui vardan to, kad tai lyg ir patraukliai atrodo.

Kokios informacijos man reikia? Man yra svarbu įsivardinti sau, kokia informacija man reikalinga (man padeda, mane įkvepia) ir kokia yra šiukšlės. Ir savo laiką bei dėmesį skirti tik tam, kas yra reikalinga. Keletas kitų punktelių padeda atsirinkti informaciją.

Išsijungti pranešimus (angl. notifications). Aš išsijungiau visus man nereikalingus pranešimus: kokie draugai įsikėlė nuotraukas, kas parašė į mano sekamą grupę, kas pamėgo mano nuotrauką, kas pradėjo mane sekti ir pan. Nes nuolat atsirandantys raudonas ženklelis su skaičiuku, kiek naujienų aš dar nežinau nesuteikia ramybės. Ir dažnai tos naujienos mums nėra reikalingos.

Nebesekti tų, apie kuriuos iš tikrųjų nėra svarbu žinoti. Vėl gi paklausti, kas man iš to, kad aš seku soc. tinkluose vieną ar kitą žmogų. Dažnai nėra svarbu kuo dalinasi seniai seniai kažkur sutiktas ir tuomet į draugų ratą papuolęs žmogus. Padarius tokį atsirinkimą, savo paskyrose gali matyti tik tai, kas tau išties rūpi. Svarbi ir įdomi informacija nepaskęsta tarp tos, kuri nieko neduoda.

Uždarinėti interneto naršyklės langus. Prisipažinkite, kiek jų yra atvertų pas jus? Ir jų vis daugėja? Pas mane taip būna dažnai. Dabar aš stengiuosi uždarinėti jų kiek įmanoma daugiau. Tų, kuriuose konkrečiu momentu nieko nedarau. Tų, į kuriuos gal būtų įdomu užsukti, bet iš esmės kurie man duotų tik bereikalingą papildomą informaciją. Kuo daugiau atvertų naršyklės langų, tuo didesnis įspūdis, kad dar kažko nesi padaręs.

Štai kelios gal ir padrikos mintys apie „atsijungimą“ nuo technologijų, ramų laiką ir buvimą vienoje vietoje vienu metu. Džiaugiuosi, pradėjusi skirti dėmesį tokiems dalykams ir kai ką savo gyvenime keisti. Ramybės, rodos, daugiau. Ir darbai produktyvesni.

Ar susiduriate jūs su panašiais dalykais savo kasdienybėje? Gal irgi imatės kažkokių veiksmų?

Šventės be streso

Pastarųjų metų streso pikas mūsų namuose buvo išgyventas kažkur lapkričio mėnesį. Tuomet į vieną vietą susidėjo daug dalykų: mano studijos, užsakymai, el.parduotuvės reikalai, atvirukų (atvirukų kalnų) paruošimas VAGA knygynams, Elijos pradėjimas eiti į darželį ir t.t. Bet labai greitai turėjau sau pripažinti, kad kaip visi mano užsiėmimai man bepatiktų, kai jie vyksta streso ir bėgimo fone – nieko gero. Malonumo nedaug. Tačiau kas blogiausia, prie streso priprantama, jis tampa gyvenimo dalimi ir kartais net būti labai užimtam pradeda atrodyti madinga. Ar jūs to nepastebėjote?

Prieš šventes labai daug mačiau mamų įrašų Facebook’e apie tai, kaip jos nieko nespėja, kiek daug dar turi padaryti ir pan. Be jokio smerkimo – man šiemet tai nebepriimtina. Man akivaizdu, kad net jeigu suksiuosi taip greitai, kaip tik galima, vis tiek visko padaryti, ką norėčiau, nespėsiu. Taigi norėti pradėjau mažiau. Terminų mažiau. Darbų mažiau. Viskas paprasčiau. Kartais galimybės, kurias matome (geras receptas, įdomus dovanų pakavimo būdas ar pan.), tampa „reikia“ ir kai „reikia“ labai daug – patiriame stresą. Ir ne tik mes, mamos, bet ir tie, kuriems tą stresą parnešame į namus arba tiesiog „užverdame“ vietoje.

Linkėdama jaukių švenčių, taip pat noriu palinkėti apmąstyti, ko iš tikrųjų „reikia“ jums ir jūsų šeimai? Ar geroms emocijoms užtektų apsikabinimų ir žaidimų visiems kartu, ar reikalingi kalnai dovanų, atrakcijų, renginių ir pan. Kartais pati save prigaunu, kad norėdama gero savo šeimai, nueinu aplinkkeliu (per maistą, dovanas, išvykas), nors matau, kad jiems manęs reikia ramios ir linksmos. Neskubančios. Ir geriau su paprastesniu maistu ar kuklesnėmis dovanomis. Bet su šypsena ir gera nuotaika. Su ramybe. Taigi, brangios kolegės-mamytės, linksiu jums ramybės ir tylaus džiaugsmo širdyse, kad jį galėtume skleisti savo šeimose. Gražaus šio šventinio laiko.

 

Mažųjų Helovinas

vaiku-helovinas2
Neatsimenu, kada rašiau su tokiu dideliu užsidegimu ir emociniu įsijautimu. Pasakysiu kodėl. Kol neturėjome vaikų, Helovino šventė atrodė vienaip. Dabar kaip esame šeima su vaiku, mus pasiekia ar labiau pastebime tą informaciją, kuri susijusi su mažaisiais. Kažkas, į ką anksčiau neatkreipdavome dėmesio. Ir… Štai ką pastebiu paskutiniu metu: šventė vaikams „Raganų puota“, baubų piešimo dirbtuvės, Pinterest nuotraukos su kaukolių piešiniais ant mažų veidelių, vaiduoklių dekoracijos ir pan. Man kyla daug klausimų.

Kokia šios šventės prasmė? Štai ką apie šios šventės ištakas rašo Vikipedijoje: tai šventė, „kuri būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei“. Žinoma, šiandien apie tai niekas nekalba ir negalvoja. Kaip ir apie kitų švenčių ištakas. Tiesiog švenčia. Tačiau tai nepakaičia fakto, ką reiškia švenčių ritualai ir simboliai. Kam jei buvo skirti. Esu girdėjusi įvairių Helovino sąsajų su baisiausiais dalykai, gal neturiu pakankamai laiko, kad išsiaiškinčiau, kaip viskas iš tiesų, tačiau man pakanka žinoti, jog tai mirties tematikai skirta šventė. Man pakanka to, kad aš atsisakyčiau tokių švenčių ir neįtraukčiau į jas savo vaiko.

Nors Elijai dabar tik pusantrų ir ji dar daug dalykų nesupranta… Kalbu ir apie kitus vaikus, su kuriais galbūt tėveliai žada švęsti šią šventę. Ar tikrai prie mažųjų dera mirties tema? Ar tikrai gražu kaukolės ant jų veidų ir vorai plaukučiuose?

Kodėl visomis metų dienomis mažiesiems yra sakoma, kad baubų nėra, raganos neegzistuoja ir jų nereikia bijoti, tačiau per Heloviną viskas egzistuoja ir viskas atrodo gąsdinančiai? Kodėl vieną metų dieną vaikams galima pamatyti, kad visa tai egzistuoja? Ir ar jų mažose galvelėse nekils baimių sekančią dieną po Helovino, kai gulės vakare savo lovelėse ar atsibus naktį?

Labai akivaizdu, kad Helovino šventimas yra labai populiarus ir madingas dalykas. Man tai liūdna šventė. Ir net ne šventė. Man būna skaudu socialiniuose tinkluose pamatyti savo draugų kruvinus veidus ar žaizdotus kūnus. Labai norėčiau niekada nepamatyti jūsų, brangieji, tokių. Dar labiau nenoriu pamatyti jūsų vaikučių įtrauktų į mirties šventę. Manau, jog tai ne jiems. Tegu jiems būna moliūgų sriubytė, žvakės ant palangės, bet ne žvakės baisiomis mimikomis išskaptuotuose moliūguose.

Tikrai daug klausimų kyla šioje temoje. Atsakykime į juos sau prieš ruošdamiesi švęsti arba nešvęsti. Arba apsisprendžiant, ką švęsti.

Gražaus artėjančio savaitgalio!

Atsisveikinimas su žindymu: greitai ar neskausmingai?

Untitled design (1)

Kai kūdikio žindymo etapas praeina apie visą šį procesą kažkaip keista kalbėti. Pasidalinsiu šio reikalo užbaigimo patirtimi, nes nemažai mamyčių to klausia. Ir suprantu kodėl.  Tik pradėjus maitinti naujagimį, atrodo, pagrindinis tikslas buvo – kad tik pavyktų, kad tik ilgiau. Tačiau, kai tas mažylis su kiekvienu mėnesiu darosi vis mažiau panašus į mažylis, pradedi galvoti, kada ir kaip reiktų užbaigti šį etapą. Štai keletas punktelių iš mūsų patirties.

Greitai ar neskausmingai? Kai pradėjau domėtis, kokie žindymo nutraukimo būdai yra siūlomi, susidariau įspūdį, kad arba tai turi būti paimta ir nutraukta, tokiu  atveju keletą dienų ar ilgiau mažyliui būna labai sunku, kol persilaužia, o ir mamai reikia kažkaip susitvarkyti su vis dar besikaupiančiu pienu arba galima laukti, kol mažylis pats atsisakys. Tai nebūtų skausminga, bet… o ką jei tai tęsis ilgai? O ką jei iki 3 ar 5 metų? Juk girdėjote istorijų, jog yra ir tiek ilgai žindančių mamų. Abu šie variantai man atrodė nelabai priimtini. Kažkaip pavyko rasti tarpinį variantą: ir gana greitai ir tikrai neskausmingai. Ir man, ir mano vaikui.

Kam čia ką skauda? Šiaip dažniausiai atrodo, kad žindymo nutraukimas labiausiai skausmingas vaikui. Tačiau turiu prisipažinti, kad kai dar maitindama pati pagalvodavau, jog greitai su tuo atsisveikinsim, man pačiai skaudėdavo širdį. Keista dabar taip sakyti, bet aiškiai atsimenu tą jausmą. Juk tai kažkas tokio ypatingo, kas sieja mamą ir vaiką nuo pat pirmųjų jo gimimo valandų. Žodžiu, sunku tai išsakyti ir greičiausiai tai supras tik mamos. Tik norėjosi pasakyti, kad skausminga ne tik mažajam, bet ir mamai. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai, jeigu tenka nutraukus maitinimą kažkaip susitvarkyti su besikaupiančiu pienu.

Laukti. Štai ką nusprendžiau daryti aš. Laukti ir stebėti, kada mažoji pradės rodyti didėjančio savarankiškumo ženklus: vaikščioti, lengviau pasilikti su kitais žmonėmis, valgyti pati (šiek tiek apie tai buvau rašiusi čia) . Bet tai tik pasyvūs veiksmai. Labai svarbūs kiti – aktyvūs.

Žindymas – ne migdymui. Manau, čia vienas iš pagrindinių dalykų lemiančių greito ir neskausmingo ar ilgo ir varginančio žindomo nutraukimo procesą. Jeigu mažylis naktį keliasi valgyti kas valandą ar dvi, greičiausiai jis yra įpratęs taip pereiti iš vienos miego fazės į kitą, kai trumpam prabunda. Jeigu ir dieną mažylis yra užmigdomas žindant – atsisakyti maitinimo bus labai sunku. Taigi, jeigu mamytė jau pradeda galvoti apie žindymo nutraukimą, manau, pirmiausia reikia susitvarkyti su šiuo reikalu: atskirti žindymą, kaip valgymą, nuo migdymo. Tai mažylio galvoje turėtų būti du tarpusavyje mažai susiję dalykai. Kaip tai padaryti? Prieš miegą turėtų būti numatyti ir kasdien besikartojantys miego ritualai (apie tai rašiau čia) ir paskutinis veiksmas prieš užmiegant turėtų būti ne maitinimas, o, sakykime, lopšinė, paglostymas, pasūpavimas (bet ne sūpavimas kol užmigs, nes taip gali tekti sūpuoti kas valandą naktį).  Paguldžius į lovytę pavargusį (ne prieš valandą po ankstesnio miegelio, apie dienotvarkes plačiau čia) mažylį, jį glostydavau, dainuodavau, jam atsikėlus vėl paguldydavau. Kelias pirmas dienas – tai varginantis procesas, bet po to vaikas pasiduoda ir supranta, kad nuo šiol užmiegama bus taip. Tokie mokinimosi miegoti epizodai vis pasikartodavo: tai po ligos, kai būdavo įpratus miegoti su tėvais lovoje, tai atsisakant maitinimo ir pan. Plačiau apie juos buvau rašiusi čia. Taigi pradedant galvoti apie maitinimo atsisakymą, man buvo svarbu būti tikrai, kad mažoji užmiega ne su žindymo pagalba.

Kokie dar artumo su mama būdai? Jų reikia ieškoti. Daugiau apsikabinimų, prisiglaudimų, panešiojimų, pažaidimų. Jie padeda mažyliui patirti artumo su mama jausmą, kuris galiausiai žindant lieka vienu iš svarbiausių aspektų, kitais būdais.

Pabandyti atsisakyti tam tikrų maitinimų. Pirmiausia dienos metu rytinio. Žiūrėti kaip mažylis jaučiasi. Po kurio laiko – antrojo. Dar vėliau ir kitų dieninių maitinimų. Mes žindymą užbaigėme, kai po kažkur mėnesio tik naktinio maitinimo vieną naktį jo neprireikė. Sekančią naktį prireikė, o dar keletą kitų – ne. Taigi tai buvo atsisakymas palaipsniui.

Reziumė. Mažylę maitinau 1 metus ir 3 mėnesius. Galiu sakyti, kad žindymo atsisakėme kartu ir palaipsniui. Aš nepatyriau jokių nemalonumų nei psichologinių (kaip rašiau dėl greito nutraukimo) nei fiziologinių (retėjant maitinimams pieno pasigamina atitinkamai vis mažiau ir mažiau). Manau, svarbiausias dalykas padėjęs šį scenarijų mums įgyvendinti – miego ir maitinimo atskyrimas, išmokimas užmigti kitaip nei kad su žindymu. Žinau, kad kitos mamos renkasi kitus būdus atsisakant žindymo ir nesakau, kad jie negeri. Bet tuo pačiu besidalindama savo patirtimi tikiu, kad ji kažkam gali praversti.

Na o žindymo atsisakiusių mamyčių noriu paklausti: kada ir kaip jūs tai padarėte? Greitai ar neskausmingai? Ar ir taip, ir taip?

 

Gerų dalykų gyvenimui su kūdikiu TOP 10

gg4

Jeigu man reikėtų sudaryti sąrašą dalykų, reikalingiausių besilaukiant ir auginant kūdikį iki metų laiko, sakyčiau šiuos. Nors tai priemonės, dalykėliai ir daiktai iš visiškai skirtingų sričių, man jie pagelbėjo, padėjo arba palengvino tam tikrus rūpesčius. Žvilgtelėkite į sąrašą. Ką pridėtumėte Jūs?

1 | DIRŽAS NĖŠČIAJAI. Didelė pagalba nuo maždaug 7-8 nėštumo mėnesio iki pačios pabaigos. Nešioti galima kelias valandas, tada rekomenduojama daryti pertraukas. Padeda nugarai nepersitempti. Džiaugiausi turėdama ir su nugaros skausmais nėštumo metu praktiškai nesusidūriau. Be to gydytoja sakė, kad jis padeda ‘neištampyti’ pilvo sienos. Apie ką tai tiksliai nežinau, bet dėl pilvo nešiojimo palengvinimo – besilaukiančiajai NR-1! Pirkau čia.

2 | KNYGA „GIMDYMAS SU ŠYPSENA“. Tai knyga, suteikusi man vilties, jog gimdymas nebūtinai turi būti kančia. Labai rekomenduoju besilaukiančioms mažylių paskaityti ir apsvarstyti autoriaus pateikiamas mintis, bei pasilikti sau tai, kas pasirodys naudinga. O apie tai, kaip man pagelbėjo ši knyga galite skaityti čia, čia ir čia.

3 | KNYGA „ŽINDYMAS: NEPAKEIČIAMAS KAIP MOTINOS MEILĖ“. Tai man buvo nepakeičiamas instrukcijų rinkinys pirmaisiais mėnesiais, kuomet maitinimas atrodė kartais kaip rebusas, kartais kaip kankynė. Šios knygos dėka galiu pasidžiaugti, kad maitinti pavyko iki kol mažylei suėjo 1 metai ir 3 mėn. ir ji pati šio malonumo atsisakė. Apie tai kitą kartą, o dabar dar noriu padėkoti draugei Karolinai, kuri šią knygą man rekomendavo.

4 | ODYLIQUE ŠAMPŪNAS IR PRAUSIKLIS KŪDIKIAMS. Šią vaikiškos kosmetikos priemonę (kaip ir Nr.5 losijoną) bei Tidoo sauskelnes, apie kurias rašiau čia, mūsų šeimai padovanojo Livinn parduotuvė (kuriai pirmiausia mūsų simpatijos dėl visų glitimo neturinčių produktų, kurių vis ieškome). Mūsų mažylės oda, nuo pat gimimo nuvarginta alerginių bėrimų, man buvo tikras iššūkis. Buvome išbandę daug priemonių, bet stebuklingų neatradom. Taigi ir šios dvi iš Livinn daug vilčių man neteikė. BET. Šis šampūnas + prausiklis tikrai NESAUSINA ODOS! Po prausimosi jokių kremų nebenaudojame. Taigi man čia buvo didelis atradimas ir ketinu  šią priemonę naudoti toliau.

5 | ODYLIQUE EKOLOGIŠKAS LOSJONAS PROBLEMINEI ODAI. Šio losjono poveikis mažylės išsausėjusios odos vietoms tikrai buvo teigiamas. Tačiau kaip jau sakiau naudotas prausiklis odos neišsausindavo, taigi ir drėkinti prireikdavo retai. Nors šio losjono kaina, turiu pasakyti, ne iš mažiausių, bet mane žavi tai, kad priemonė natūrali ir ekologiška. Jeigu vėl tektų kovoti su alerginiais bėrimais ir kartu su jais atsirandančiais išsausėjimais naudočiau arba šį losjoną arba, jei išsausėję odos plotai labai dideli, Basalis Clinic kremą, apie kurį buvau rašiusi čia.

6 | ASPIRATORIUS. Jeigu kam dar neteko susidurti, tai ši priemonė padeda išvalyti mažylio nosį slogos metu: purški arba lašinį į nosį jūros ar paprastą vandenį ir po kelių akimirkų trauki su burna per tam skirtą angalį. Nesigąsdinkite! Nieko traukiančiajam į burną nepatenka. Svarbu tai, kad antgaliai yra silikoniniai – lengviau naudoti su besipriešinančiu (dažniausiai) sloguotoju. Pirkau čia ir esu labai patenkinta.

7 | DAUGKARTINĖS SAUSKELNĖS. O tiksliau – vilnonės sauskelnės su bambuko įdėklais. Visiems baisiai skamba vilna prie kūno, tačiau ji speciali – tikrai negriaužia. Privalumas, kad ne kiekvieną kartą joms sušlapus reikia keisti, pakanka išdžiovinti. Kvapo iš esmės nelieka ir skalbti reikia ne kaskart po naudojimo. Patikėtumėte, kad jau daugiau nei pusmetį man pakanka dviejų šių sauskelnių su kokiu 15 įdėklų? Taigi. Jos man patiko labiausiai iš visų bandytų. Ieškoti galite pas Atsakingą mamą. Daugiau apie sausų kelnių reikalus čia ir čia.

8 | VAIKJUOSTĖ. Greičiausiai jau supratote iš anksčiau, koks gėris man ji buvo. Reikalinga kaip oras iki 6 mėn., naudinga 6-12 mėn. ir kartais panaudojama 12-18 mėn. Apie mūsų draugystę su juostomis galite paskaityti čia, čia ir čia.

9| YOUNG LIVING DIFUZERIS. Kai užpuldavo slogos į difuzerį lašindavau eukalipto, arbatmedžio, citrinos eterinius aliejus. Oras namie būdavo gaivesnis, atrodė lengviau kvėpuoti. Svarbiausia – drėkinimo funkcija. Žiemos sezonu oras namuose dažai būna labai sausas, taigi difuzerio pagalba jį galima drėkinti.

10| SILIKONINIS SEILINUKAS. Kai įsigijau jį nebegalėjau suprasti, kam naudojami medžiaginiai, kurie jei ne peršlampa, tai nuo jų nubėga skystesnis maistas ar gėrimas, o svarbiausia – kaskart reikia skalbti. Šis silikoninis -tikras išsigelbėjimas, ir pagalba kai mažylis mokosi valgyti ar gerti pats.