Diena: sausio 11, 2018

Didysis persikraustymas ir daug mažų dalykų

Jau buvau užsiminusi ankstesniame įraše, kad mes naujuose namuose. Naujoje vietoje, kažkur ramaus miško pakraštyje tarp Olandijos ir Belgijos. Šis išsikėlimas toks įspūdingas (labiausiai mano galvoje), nes dar niekada neteko ilgesniam laikui išvykti su tiek nedaug daiktų, be aiškaus plano, su vaiku ir su dideliu pokyčių diskomfortu. Jau maždaug pusantro mėnesio esame čia, mokomės su Elija važiuoti vienu dviračiu, pratinamės prie sumuštinių priešpiečiams, laužome liežuvius (ar kažką kito) bandydami išgauti tam tikrus kitos kalbos garsus ir bandome perprasti, kaip dalykai veikia čia. Juokingiausia dalis – šiukšlių išvežimas. Kelias savaites jų iš mūsų kiemo neišvežė, nes buvo ne tokie maišai, paskui maišai tie, bet užrišti ne taip. Kai galiausiai jas po kelių savaičių išvežė, jautėmės nugalėtojai! Iki tol, kol supratome, kad tai tik apie vienos rūšies šiukšles. Liko perprasti rūšiavimą.

Nors iššūkių nemažai, kol kas sprendimu apsigyventi čia esu labai patenkinta. Jaučiu, kaip mano gyvenimo būdo, žinojimo, įpročių ribos prasiplėtė. Taigi šis išvykimas dar viena priežastis, kodėl blog’o turinys keičiasi. Laikas bėga ir jau dabar esu toli toli nuo tų pirmųjų įrašų apie gimdymą, maitinimą, kūdikių miegą ir… sauskelnes.

Vienas iš sudėtingiausių dalykų, kurių turėjau pradėti mokytis tai neplanavimas.  Aš šiaip esu mėgėja planuoti, susidaryti ilgiausius sąrašus užduočių ne tik sau, o ir savo vyrui ir išsikelti tikslus (beje, moku tai daryti labai teisingai: tikslai konkretūs, išskaidyti į etapus ir su terminais). Visa tai gerai, tik kartais pastebiu, kad tai sukelia įtampą, vieni to-do sąrašai pakeičia kitus, mano žvilgsnis dažnai nukreiptas į ateitį, į rytojų, į kitą savaitę ir rečiau į šią akimirką. Nors planuodama galiu padaryti daug dalykų išspręsti daug problemų ir sutvarkyti krūvas reikalų, tačiau tai padarius ramybės ir džiaugsmo nepadaugėja.

Kartais laikau rankose tai, ko norėjau, arba padarau tai, ką buvau numačiusi ir tame nė kiek nėra laimės. O kartais, priešingai, – laimė mane užtinka nieko nesiekiančią ir nepasiekusią. Tai kaip čia man radus tą vidurį? Kaip judėti į priekį ir siekti savo tikslų, bet tuo pačiu ir mokėti įsižiūrėti į šią akimirką ir neleisti sau vien tik gyventi darbų sąrašais?

Šio mūsų išvykimo patirtys man parodė, kiek daug dalykų priklauso ne nuo mūsų ir ne visada tikslai ir planavimas gali pagelbėti. Ir priešingai – kiek daug džiaugsmo galima atrasti dabar ir čia, su tuo, ką turi ir tik keliaujant link savo tikslų.

Man labai gražu, kaip Elija moka džiaugtis šia akimirka. Pavyzdžiui, kai ji valgo kažką jai labai skanaus, ji šypsosi, pradeda šokti. Matau, kaip ji mėgaujasi. O tuo tarpu aš mąstau ne apie tą akimirką ir tą gražų besišypsantį vaiko veidą, o apie tai, kaip viskas bus, kai man ją, prišveitusią saldumynų ir visą super energingą reikės užmigdyti. Tai žinoma labai simboliška, bet apie tai, jog aš noriu vis labiau mokėti mėgautis šia akimirka ir mažiau galvoti apie ateitį.

Prie kitokio oro jau beveik pripratome, Elija grūdinasi ir kartais išdrįstu ją vestis į lauką be kepurės (nes mokyklėlėje vaikus lauke matau be kepurių, tai kažkaip turiu ją paruošti). Bet kartais, dažniausiai kai išsiruošiam kažkur visi kartu, užšąlam vos tik iškišę nosis iš namų. Tada ieškome jaukių vietelių sušilti. Iki šiandien mūsų šeimos favoritas Brownies and DownieS. Kavinė, kurioje darbuojasi Dauno sidromą turintys žmonės. Jie atneša maistą, prie vieno iš staliukų lupa obuolius, lanksto servetėles, nuneša lėkštes. Daug garsaus ir garsesnio nei įprastai galima išgirsti iš padavėjų juoko ir apsikabinimų. Ir jeigu su virtais pastarnokais sumuštiniuose man dar reikia apsiprasti, pati kavinės idėja susižavėjau iškart.

Kalbant apie maistą. Pasidalinsiu idėja, kokio projekto ėmėsi mūsų šeima. Norėdami praplėsti gaminamo maisto įvairovę pasirinkome tokią strategiją: pasirenkame kažkokią vieną šalį, pasidomime, kokia yra jos tradicinė virtuvė, išsirenkame jos favoritus ir bandome. Taigi pirmieji bandymai buvo su Israelio virtuve. Vienbalsiai geriausias išbandytas receptas – sabih (pita duonelėse keptas baklažanas, pomidorai, agurkai, raudonieji svogūnai humusas, marinuoti agurkai, virti kiaušiniai (nebūtina)). Mano atradimas – mujadarra (ryžiai + rudieji lęšiai + daug keptų svogūnų). Taip pat gaminome Shawarma, israelietiškas salotas, lavašus su falafeliais ir shakshuka.

Šis eksperimentas mums labai patiko, daug naujovių bus įtrauktos į mūsų šeimos receptus ir esame nusiteikę tęsti.

Turėdama daugiau laiko (nes kol kas dar nedirbu) su džiaugsmu paskęstu tarp knygų ir skaitau iš karto kelias. Jau pasakojau apie mano mylimiausią – „Visas tūkstantis dovanų“ ir apie tai, kaip ji keičia mano požiūrį į mažus kasdienybės dalykus.

Taip pat pagaliau savo rankose laikau Flow žurnalą, kurį pirmą sykį į rankas paėmiau Knygų ministerijoje Kaune ir pasakiau sau, kad tai bus mano pirmas pirktas žurnalas Olandijoje. Iš to džiaugsmo neapsižiūrėjusi nusipirkau jį ne anglų, o olandų kalba, bet pažadėjau sau perskaityti nors ir su žodynu rankose.

Dar vienas žurnalas, kurį jau buvau pamėgusi iš anksčiau vtwonen. Apie namus ir jaukias idėjas jiems.

Praėjusios savaitės istorijas baigiu su linkėjimu pamatyti mažus džiaugsmus čia, dabar, tame, kas yra aplinkui.

Gražaus ateinančio savaitgalio!

Read more