Apie

Apie

Aš esu Morta Andriulionė. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Druskininkuose, o studijuoti atvykusi į Kauną jau kurį laiką gyvenu čia. Studijavau psichologiją ir iki susilaukdama Elijos buvau pradėjusi studijuoti klinikinę psichologiją. Na o dabar kuriu atvirukus ir plakatus, studijuoju grafikos dizainą ir viso to pirmajame plane - mano šeima. Apie gyvenimą su vaiku, apie pasikeitųsį gyvenimą, patirtis ir santykius rašau Mandriu tinklarašytje. Per visą jo gyvevimo laikotarpį įsitikinau, jog skaitytojams (ne tik skaitytojoms!) patinka vis žvilgtelti į su mažyliu gyvenančios šeimos namus, prisiliesti prie naujų patričių ir sužinoti, su kokiais iššūkiais mes susiduriame ir kaip juos bandome įveikti. 

Tinklaraštis

Būtent apie tai Mandriu ir yra. Prasidėjęs nuo gimdymo istorijos, kuria laibai norėjosi padrąsinant pasidalinti su būsimomis mamytėmis, dabar tai tarsi gyvenimo su mažyliu dienoraštis. Nuo tualeto reikalų ir mitybos iki auklėjimo ir bendravimo su vaiku: visame kame stengiuosi būti sąmoninga, analizuoti problemas ir ieškoti joms sprendimų. Galbūt ir turimas psichologinis išsilavinimas padeda man žvelgti analitiškai ir sąmoningai rinktis dalykus, neleidžiant viska vykti savaime kažkaip. Skamba gražiai, tiesa? Taip, aš stengiuosi, tačiau realybė, o ir didžioji Mandriu tinklaraščio turinio dalis yra apie tai, kaip man ne visada sekasi, kaip ne visada randu sprendimus, kaip ne visada jaučiuosi gerai viską suprantanti ir tinkamai besielgianti. Kartais rodos, jog dalinuosi tik abejonėmis. Kita vertus, tai tikriausiai ir suartina mane su kitomis mamomis: visos mes bandome, stengiamės, ieškomės ir džiaugiamės pasiekimais arba nusiviliame, randame atsakymus arba liekame nežinojime. Šia bendryste ir iš to išplaukiančiu bendravimu su kitomis mamytėmis labiausiai ir džiaugiuosi. 

Nuotraukos

Didžioji dalis nuotraukų, kurias matote Mandriu tinklaraštyje, yra padarytos mano vyro Tomo. Tokiu būdu jis labai prisideda prie to, kaip atrodo ši erdvė. Taip pat dalis nuotraukų - tai įamžintos gražios akimirkos bendradarbiaujant su 4 Kėdutėmis ir Miusla.

Projektai

Buvo laikas, kai mano galvoje po idėją kažkokiam projektui atsirasdavo kasdien. Dabar pagrindinės mano veiklos liko kūryba (atvirukai, plakatai, kvietimai ir įvairūs kiti gražūs dalykai) ir prekyba internetinėje parduotuvėje www.issiusiuuztave.lt

 

Klausimai - atsakymai

Dažnai sulaukiu iš jūsų įvairių klausimų. Daugelis iš jų kažkaip būna susijęs su tuo, apie ką kalbėjome su Mamyčių klubu, Mamų Radija ir Ten kur namai. Pasidalinsiu keliais klausimais ir atsakymais iš šių interviu.

– Ką veikėte iki gimstant mažylei? Kaip pasikeitė gyvenimas po jos gimimo?

– Baigusi psichologijos bakalauro studijas labai daug mąsčiau, ką norėčiau gyvenime veikti toliau. Variantų mūsų su vyru Tomu galvose buvo pačių įvairiausių: nuo verslų iki savanorystės, nuo Lietuvos kaimo iki egzotiškų kraštų. Bet viena apie ką tikrai negalvojome – vaikai. Ne todėl, kad būtume nenorėję, tiesiog tuo metu, atrodo, neatėjo į galvą. Su tam tikromis vidinėmis abejonėmis, apie kurias niekam nepasakojau, įstojau į klinikinės psichologijos magistrantūros studijas. Visgi likimas pakreipė mano ir mūsų planus – pilvelyje pradėjau nešioti mažylę ir mokslus sustabdžiau. Ir šią akimirką taip dėl to džiaugiuosi!

– Kaip kilo mintis pradėti rašyti tinklaraštį?

– Kuo aš tikrai norėjau pasidalinti su būsimomis mamomis – tai savo gimdymo istorija. Man jis buvo kaip stebuklas. Ne tik todėl, kad vaikelio atėjimas į šį pasaulį stebuklingas. Neįtikėtina man buvo ir tai, jog pasiruošus savo vidumi gimdymas nebuvo toks bauginantis, skausmingas ir nepakeliamas procesas. Jis gali būti sklandus, ramus ir net gi malonus procesas. Toks, kad po visko galima pasakyti: norėčiau dar. Sakysite, skamba fanatiškai ir nerealistiškai. Galbūt. Nesakau, kad nemalonių pojūčių nebuvo. Jų buvo, tačiau viskas nevyko taip, kaip kartais rodo per filmus ar kaip besibaimindama gali sau nupiešti vaizduotėje.

Vėliau sunkumai, su kuriais susidūrėme, vertė ieškoti atsakymų, pagalbos ir kartais ją norėjosi pasidalinti su kitomis mamomis. Per visą šį laiką susipažinau su daug mamų ir mane stebina tai, kokios mes panašios ir kiek nedaug kartais mums tereikia vienai iš kitos. Pasakymo, kad viskas bus gerai, kad neišmiegotos naktys amžinai nesitęs, kad žindymo pradžios nemalonumai greitai baigsis ir užsimirš, kad nesuspėti, nepajėgti visko padaryti, nežinoti ir nesuprasti yra natūralu, nebūti tobula mama irgi  yra normalu.

– Papasakokit plačiau apie savo projektą „Tobulėjantys tėvai ir vaikai“?

– Tobulėjantys.lt projektas gimė pamačius, jog yra daug specialistų padedančių būsimiems tėvams pasiruošti vaiko atėjimui, o esamiems – tobulėti.  Kartais gali būti sunku rasti pagalbos susijusios su kūdikių/vaikų priežiūra, auginimu, kai specialistai yra „išsibarstę“ interneto platybėse. Norėjosi, kad bent viename virtualios erdvės kampelyje jie būtų drauge. 

– Mažylio meniu. Mėgstate suktis virtuvėje?  Koks receptas mažyliui galėtų vadintis Jūsų vizite kortele?

Jeigu atvirai, galvoju, kad man sunkiai sekasi šioje srityje, nes kasdien tenka gerai paskuti, ką gaminti. Jeigu sekasi gerai – o taip! Virtuvėje darbuotis galiu! Bet kai pagamintas maistas neįtinka (turiu mintyje tiek vyrą, tiek mažąją Eliją) – entuziazmas išblėsta. Mažylio meniu tapo kaip 6-12 mėnesių mažylio maisto dienoraščiu, kuriame geriausiai pavykę bandymai. Galbūt Mandriu tinklaraščio skaitytojos atras kažką, ką galės išbandyti su savo mažyliais.

– Kur ieškote įkvėpimo tokiems nuostabiems projektams?

Aš įkvėpimo neieškau. Jis pats mane „susiranda“. Jeigu rimtai, manau, kad tas motinystės atostogų (nors „atostogos“ – toks netinkamas žodis tam, ką daro mamos su savo mažyliais) puiki proga moterims pažiūrėti į iki tol gyventą gyvenimą iš šalies ir įvertinti savo veiklą.

Vaiko priežiūra namuose suteikia galimybę atrasti laiko be sąžinės graužimo užsiimti tuo, kas tikrai teikia malonumą ir neretai išauga į naujus gyvenimo planus, projektus, idėjas, verslus ir pan. Juk yra nemažai tokių „atostogaujančių“ mamų, kurios niekada ir nebegrįžta į turėtus darbus, o pradeda daryti kažką kito. Ir šioje vietoje man norisi padrąsinti mamas pasinaudoti „sėdėjimo su mažyliu“ namuose laiku.

– Su mamomis dalijatės ne tik patirtimi, įgyta auginant mažylę, bet kalbate ir apie asmeninius santykius. Ar  visa tai iš patirties? Nebaisu apnuoginti asmeninį gyvenimą?

– Kai tinklaraštyje paskelbiau pirmąjį įrašą apie gimdymą, daug kas manęs klausė, ar man nebaisu taip atvirai viską rašyti. Viena, kai gimdymo istorijos internete būna anonimiškos ir kita, kai žinau, jog mano patirtį sužinos pažįstami žmonės, draugės ir draugai (!). Bet toks ir buvo mano tiklas sau pačiai – likti atvira ir nuoširdžia kuriant tinklaraščio turinį. Per visą jo gyvavimo laikotarpį įsitikinau, kad būtent tikrumas, nuoširdumas ir atvirumas traukia žmones. Stebina ir tai, kai vis sužinau, kad mano įrašus skaito vyrai. Apie vystyklus, vaikų nešiojimą ir žindymą? Taip!

Galvoju, kad ir taip yra daug vietų internete, kur pamoko tėvus, kaip reikia būti gerais tėvais, kaip auklėti vaikus, kur vyksta aršios diskusijos, kas yra teisinga, o kas ne.  Man norisi kai ko kito: kad skaitydami apie mano patirtį, žmonės patys apmąstę nuspręstų, kuo tikėti ir pasitikėti verta, o kuo ne, ką galima sau pritaikyti, o kas nepriimtina. Kalbant apie santykius vėlgi – tai mano patirtys. Žinoma, baigtos psichologijos studijos gal ir duoda tam tikrų įžvalgų, tačiau tikrai nėra taip, kad viskas, kas eina po žodžiais „psichologų teigimu“ yra tiesa. Taigi ir mano mintys santykių temą nėra visiems bendra tiesa, tik tai, ką galima apsvarstyti.

– Kokie būtų jūs trys esminiai patarimai  mamoms, auginančioms pirmuosius vaikučius?

Galvojančioms apie vaikų susilaukimą norisi palinkėti ilgai to neatidėlioti, negalvoti, jog reikia „pagyventi“ iki vaikų, tarsi, jų susilaukus gyvenimas baigiasi. Baigiasi tik tam tikras epizodas, tačiau sekančiame be atsakomybės yra ir labai daug gražų akimirkų, galimybių ir atradimų. Auginti mažylius jaunystėje, mano nuomone, lengviau. O karjerai dar tikrai bus laiko. Pirmą kartą besilaukiančioms mamytėms patarčiau kuo daugiau padirbėti ties gimdymo baimės įveikimu. Yra geros literatūros, seminarų, kuriuose gautos žinios ir patarimai gali prisidėti prie ramybės gimdymo metu ir sklandaus proceso. Na o ant rankų laikančioms mažylius galėčiau patarti mažiau įsitempti dėl to, kad visi išoriniai dalykai neatrodo tobulai (kūnas, namai, maistas ir pan.) – svarbiausia jūsų šeimai ir naujam jos nariui – geros mamos emocijos. 

– Ką darytumėte kitaip, jei galėtumėte sugrįžti į praeitį (kalbu apie laukimo ir motinystės laikotarpį). Kodėl?

Atsakydama į ankstesnį Jūsų klausimą kalbėjau apie per didelį įsitempimą dėl visko, ko nepavyksta padaryti tobulai. Jeigu atsukčiau laiką atgal, stengčiausi dar mažiau imti į galvą nespėtus atlikti darbus, netobulai tvarkingus namus, o daug daugiau laiko skirčiau savo poilsiui, buvimui  su vyru ir džiugioms akimirkoms su mažyliu. Stengčiausi padaryti tik tai, ko reikėtų, jog pati būčiau laiminga ir geromis emocijomis galėčiau dalintis su artimiausiais. O tai dažniausiai reiškia nuleisti žemyn kartelę: nebūtina „tobulai“, užtenka „pakankamai“. 

- Papasakokite apie savo mažylę - kiek jai metų, koks vardas ir kas prižiūri, kol mama piešia?

- Tai maždaug pusantrų metų mažylė Elija. Mažylė, kurios mama piešia, jai miegant. Kai laikas su užsakymais labai spaudžia, pagelbsti vyras išeidamas patyrinėt pasaulio su mažąja. Iš tiesų gyvenimas su mažyle ir leido man pamatyti pasaulį kitokį - paprastesnį, bet tuo pačiu paslaptingą ir neištyrinėtą. 

Turi mažą dukrytę, kaip pavyksta suderinti tinklaraščio rašymą ir vaiko auginimą?

Parašyti tekstą prisėdus prie kompiuterio galiu greitai. O mintys galvoje apie tai, ką rašyti, susidėlioja bėgant mamiškomsdienoms. Tada dažnai rankos dirba, lūpose gugavimas, o dalis minčių laisvos. Niekada nespaudžiu savęs rašymui. Rašau tada, kai tekstai patys sugula mintyse. Yra temų, kurios rutuliojasi galvoje jau kone metus, tačiau, atrodo, joms vis neateina laikas pasiekti tinklaraščio skaitytojas.

- Iš kur semiesi įkvėpimo rašymui?

Negalėčiau pasakyti, kad išvis jo semiuosi. Kartais tiesiog suprantu, kad vienu ar kitu savo patyrimu, kažkuriomis mintimis pasidalinti verta. Verta dėl to, ką iš jų gali gauti kiti, o greičiau kitos. Kitos mamos, arba būsimos mamos. Tinklaraščio įrašai išplaukia iš mano gyvenimo patirties, taigi ir įkvėpimas pas mane ateina pats.

- Koks tinklaraščius skaitai?

Mėgstamiausi, žinoma, apie motinystę, namus, vaikų priežiūrą, mamų rūpesčius ir džiaugsmus, šeimų keliones, vaikų mokymą namuose, krikščioniškas vertybes, kūrybinius projektus ir pan. Štai keletas jų: Home Song, Lara Casey, Love Taza, Mother, I Spy DIY. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau lietuvių tinklaraščių, į kuriuos vis norisi užsukti.

- Ar pasikeitė kas nors Tavo gyvenime, kai pradėjai rašyti tinklaraštį?

Taip. Supratau, kad atvirumas ir nuoširdumas sujungia žmones. Mes žmonės, iš tiesų turime daug daugiau panašumų nei skirtumų. Taip pat ir mamos. Nors daugelio iš mūsų patirtys, nuomonės ir požiūriai skiriasi, manau, kad yra daug daugiau dalykų, kuriais mes esame panašios. Daug daugiau dalykų, kurie mus daro panašias viena į kitą. Kalbėdamos apie save, savo išgyvenimus ir jausmus, leidžiame klausantiems ar skaitantiems pajausti tą panašumą, gal net artimumą ir tai mums daug duoda: įkvėpimą („Aš irgi galėčiau tai“), nusiraminimą („Ne aš viena tai išgyvenu“), padrąsinimą („Jeigu pavyko jai, gali pavykti ir man“).

Nors kalbėti atvirai man ne visada yra lengva, per šiuos metus pamačiau, kiek visgi tai gali duoti kitiems žmonėms, o ir atgal – man pačiai. Tinklaraštis man suteikė galimybę susitikti (kad ir virtualioje erdvėje) su panašias patirtis, išgyvenimus turinčiomis mamomis. Arba su tomis merginomis ir moterimis, kurioms motinystė dar tik prieš akis ir kurioms norisi žvilgtelti į tą naują sritį. Kai kurie „susitikimai“ virto ilgalaikiu bendravimu, o kai kurie, netgi, pasakyčiau, į draugystes.

Ką patartum norinčiai pradėti rašyti tinklaraštį?

Esu girdėjusi keletą nuomonių apie tai, koks yra geras tinklaraštis. Vieni sako, kad reikia rašyti ne sau, ne dėl savęs, o kitiems. Kurti vertingus tekstus, kad skaitytojas kažką gautų skaitydamas tinklaraštį. Kiti sako, kad reikia rašyti kaip sau, ir atitinkami skaitytojai patys tave susiras. Manau, kad tiesos yra abiejuose požiūriuose. Žinoma, reikia rašyti nuoširdžiai, atvirai, o ne pataikaujant skaitytojui. Kita vertus, tai ką rašai turi turėti vertę. Mano nuomone, vertinga yra tai, kas yra tikra: ne pagražinta, ne paviršutiniška. Bet galvoje greičiausiai turiu mamiškus tinklaraščius, nes juos geriausiai pažįstu.

– „Aš išsiųsiu atviruką už tave“ – labai graži idėja. Ar viską kuriate pati? 

– Ačiū už gražius žodžius. Pirmuosius atvirukus piešiau praėjusioms Kalėdoms ir pasiūliau juos savo blog’o skaitytojoms bei vienai Kauno senamiesčio parduotuvei. Ir žmonėms jie patiko! Pradėjau kurti svetainę skirtą atvirukų užsakymui ir bekuriant užsakymo formą pagalvojau: kam siųsti atviruką žmogui, kuris greičiausiai jį dovanos kažkam kitam, jeigu galėčiau jį išsiųsti iš karto į „galutinę stotelę“. Taigi jau pusmetis, kai siunčiu gražius žodžius žmonėms, kurių aš nepažįstu. Tai labai įdomi patirtis.

- Papasakokite „Aš išsiųsiu atviruką už tave“ idėją - tikrai išsiųsite už mane atvirutę? Kaip kilo mintis ir kodėl nusprendėte imtis ją įgyvendinti? 

- O taip! Tikrai išsiųsiu už jus. Atvirukų istorija tokia. Pirmuosius atvirukus piešiau praėjusioms Kalėdoms ir pasiūliau juos savo blog‘o skaitytojoms bei vienai Kauno senamiesčio parduotuvei. Ir žmonėms jie patiko! Pradėjau kurti svetainę skirtą atvirukų užsakymui ir bekuriant užsakymo formą pagalvojau: kam siųsti atviruką žmogui, kuris greičiausiai jį dovanos kažkam kitam, jeigu galėčiau jį išsiųsti iškarto į „galutinę stotelę“. Taigi jau daugiau nei pusmetis, kai siunčiu gražius žodžius žmonėms kurių aš nepažįstu nuo žmonių, kurių taip pat nepažįstu. Tai labai įdomi patirtis. 

- Kokiomis progomis žmonės siunčia atvirukus?

- Sakyčiau apie pusė visų išsiuntimų yra be ypatingos progos: meilės prisipažinimai, atsiprašymai, linkėjimai iš atostogų ir pan. Likusieji dažniausiai būna skirti švenčiantiems gimtadienius, vestuvių metines, vaikelio gimimo proga. 

- Siūlote ne tik atvirukus, bet ir plakatus, kvietimus. Kam jie skirti? Kas populiariausia? 

- Pirmieji plakatai buvo atvirukų transformacijos ir dažniausiai žmonės juos vieni kitiems siunčia kaip dovanas. Aš dažniausiai juos ir įpakuoju paprastai, bet puošniai, taigi dovanojimui - kaip tik. Gal ir buvo pagrindinis jų atsiradimo tikslas - kad jie būtų dovanojami. Bet dažnai žmonės užsisako juos ir savo namams. Kvietimus daugiausiai teko daryti pažįstamiems vestuvių svečiams pakviesti.

- Kaip gimsta darbai? 

- Galvoje nuolat nešiojuosi bent keletą plakatų ar atvirukų eskizų ir radus laisvo laiko akimirką jie atsiranda ant popieriaus. Sėdėti ir galvoti, ką čia dabar nupiešus niekada neteko. Įkvėpimas pats mane susiranda.

- Ką dirbote iki motinystės? Kaip tai padėjo šiam verslui? 

- Iki motinystės studijavau klinikinę psichologiją, o dabar - grafikos dizainą. Didelis šuolis tarp, atrodytų, labai skirtingų sričių. Visgi psichologijos studijos man tikrai nepakenkė. Nes tai mokslas apie mus pačius. Tuo pačiu žinios padėjo geriau suprasti kitus. Taigi ir dabar bendraujant su klientais tai praverčia. 

- Piešiate viską viena? 

- Taip. Piešia ir dukra ant mano eskizų, bet visus jos piešinius tenka ištrinti.

Reklama

Paskutiniu metu gaunu nemažai pasiūlymų reklamuoti arba pristatyti tinklaraščio skaitytojoms tam tikrus produktus arba paslaugas. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai į tokio turinio tinklaraščio įrašus, tačiau dabar mokausi atsirinkti, kas iš tiesų gali būti naudiga skaitytojoms, o kas yra visiškai nesusiję su tinklaraščio temomis. Taigi karts nuo karto vis išvysite vieną ar kitą produkto apžvalgą, tačiau visuomet primenu, jog tai yra produktai ar paslaugos, kurias išbandžiau už tam tikrą atlygį. Pristatau visus pliusius ir minusus.