Atsisveikinimas su žindymu: greitai ar neskausmingai?

Untitled design (1)

Kai kūdikio žindymo etapas praeina apie visą šį procesą kažkaip keista kalbėti. Pasidalinsiu šio reikalo užbaigimo patirtimi, nes nemažai mamyčių to klausia. Ir suprantu kodėl.  Tik pradėjus maitinti naujagimį, atrodo, pagrindinis tikslas buvo – kad tik pavyktų, kad tik ilgiau. Tačiau, kai tas mažylis su kiekvienu mėnesiu darosi vis mažiau panašus į mažylis, pradedi galvoti, kada ir kaip reiktų užbaigti šį etapą. Štai keletas punktelių iš mūsų patirties.

Greitai ar neskausmingai? Kai pradėjau domėtis, kokie žindymo nutraukimo būdai yra siūlomi, susidariau įspūdį, kad arba tai turi būti paimta ir nutraukta, tokiu  atveju keletą dienų ar ilgiau mažyliui būna labai sunku, kol persilaužia, o ir mamai reikia kažkaip susitvarkyti su vis dar besikaupiančiu pienu arba galima laukti, kol mažylis pats atsisakys. Tai nebūtų skausminga, bet… o ką jei tai tęsis ilgai? O ką jei iki 3 ar 5 metų? Juk girdėjote istorijų, jog yra ir tiek ilgai žindančių mamų. Abu šie variantai man atrodė nelabai priimtini. Kažkaip pavyko rasti tarpinį variantą: ir gana greitai ir tikrai neskausmingai. Ir man, ir mano vaikui.

Kam čia ką skauda? Šiaip dažniausiai atrodo, kad žindymo nutraukimas labiausiai skausmingas vaikui. Tačiau turiu prisipažinti, kad kai dar maitindama pati pagalvodavau, jog greitai su tuo atsisveikinsim, man pačiai skaudėdavo širdį. Keista dabar taip sakyti, bet aiškiai atsimenu tą jausmą. Juk tai kažkas tokio ypatingo, kas sieja mamą ir vaiką nuo pat pirmųjų jo gimimo valandų. Žodžiu, sunku tai išsakyti ir greičiausiai tai supras tik mamos. Tik norėjosi pasakyti, kad skausminga ne tik mažajam, bet ir mamai. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai, jeigu tenka nutraukus maitinimą kažkaip susitvarkyti su besikaupiančiu pienu.

Laukti. Štai ką nusprendžiau daryti aš. Laukti ir stebėti, kada mažoji pradės rodyti didėjančio savarankiškumo ženklus: vaikščioti, lengviau pasilikti su kitais žmonėmis, valgyti pati (šiek tiek apie tai buvau rašiusi čia) . Bet tai tik pasyvūs veiksmai. Labai svarbūs kiti – aktyvūs.

Žindymas – ne migdymui. Manau, čia vienas iš pagrindinių dalykų lemiančių greito ir neskausmingo ar ilgo ir varginančio žindomo nutraukimo procesą. Jeigu mažylis naktį keliasi valgyti kas valandą ar dvi, greičiausiai jis yra įpratęs taip pereiti iš vienos miego fazės į kitą, kai trumpam prabunda. Jeigu ir dieną mažylis yra užmigdomas žindant – atsisakyti maitinimo bus labai sunku. Taigi, jeigu mamytė jau pradeda galvoti apie žindymo nutraukimą, manau, pirmiausia reikia susitvarkyti su šiuo reikalu: atskirti žindymą, kaip valgymą, nuo migdymo. Tai mažylio galvoje turėtų būti du tarpusavyje mažai susiję dalykai. Kaip tai padaryti? Prieš miegą turėtų būti numatyti ir kasdien besikartojantys miego ritualai (apie tai rašiau čia) ir paskutinis veiksmas prieš užmiegant turėtų būti ne maitinimas, o, sakykime, lopšinė, paglostymas, pasūpavimas (bet ne sūpavimas kol užmigs, nes taip gali tekti sūpuoti kas valandą naktį).  Paguldžius į lovytę pavargusį (ne prieš valandą po ankstesnio miegelio, apie dienotvarkes plačiau čia) mažylį, jį glostydavau, dainuodavau, jam atsikėlus vėl paguldydavau. Kelias pirmas dienas – tai varginantis procesas, bet po to vaikas pasiduoda ir supranta, kad nuo šiol užmiegama bus taip. Tokie mokinimosi miegoti epizodai vis pasikartodavo: tai po ligos, kai būdavo įpratus miegoti su tėvais lovoje, tai atsisakant maitinimo ir pan. Plačiau apie juos buvau rašiusi čia. Taigi pradedant galvoti apie maitinimo atsisakymą, man buvo svarbu būti tikrai, kad mažoji užmiega ne su žindymo pagalba.

Kokie dar artumo su mama būdai? Jų reikia ieškoti. Daugiau apsikabinimų, prisiglaudimų, panešiojimų, pažaidimų. Jie padeda mažyliui patirti artumo su mama jausmą, kuris galiausiai žindant lieka vienu iš svarbiausių aspektų, kitais būdais.

Pabandyti atsisakyti tam tikrų maitinimų. Pirmiausia dienos metu rytinio. Žiūrėti kaip mažylis jaučiasi. Po kurio laiko – antrojo. Dar vėliau ir kitų dieninių maitinimų. Mes žindymą užbaigėme, kai po kažkur mėnesio tik naktinio maitinimo vieną naktį jo neprireikė. Sekančią naktį prireikė, o dar keletą kitų – ne. Taigi tai buvo atsisakymas palaipsniui.

Reziumė. Mažylę maitinau 1 metus ir 3 mėnesius. Galiu sakyti, kad žindymo atsisakėme kartu ir palaipsniui. Aš nepatyriau jokių nemalonumų nei psichologinių (kaip rašiau dėl greito nutraukimo) nei fiziologinių (retėjant maitinimams pieno pasigamina atitinkamai vis mažiau ir mažiau). Manau, svarbiausias dalykas padėjęs šį scenarijų mums įgyvendinti – miego ir maitinimo atskyrimas, išmokimas užmigti kitaip nei kad su žindymu. Žinau, kad kitos mamos renkasi kitus būdus atsisakant žindymo ir nesakau, kad jie negeri. Bet tuo pačiu besidalindama savo patirtimi tikiu, kad ji kažkam gali praversti.

Na o žindymo atsisakiusių mamyčių noriu paklausti: kada ir kaip jūs tai padarėte? Greitai ar neskausmingai? Ar ir taip, ir taip?

 

9 thoughts on “Atsisveikinimas su žindymu: greitai ar neskausmingai?

  1. Aš patyriau abu būdus. Dukra pati atsisakė krūties natūraliai didėjant „normalių“ valgymų skaičiui. Žindymas buvo neskausmingas nei man, nei jai. Žindydama sūnų buvau pavargusi fiziškai, be to nuo naktinių maitinimų pas jį ant priekinių dantų jau buvo atsiradęs ėduonis. Žindymą nutraukiau išvažiuodama pas tėvus į kitą miestą ir mažiuką (beveik 2 m) palikusi su tėčiu. Manau, man buvo skausmingesnis toks greitas žindymo nutraukimas. Beja, pradedant mažinti žindymų skaičių, aš pradėčiau nuo naktinio maitinimo atsisakymo ir dėl minėtos žalos dantims ir dėl visų ramaus miego.

    • O Sigita! Ačiū už pasidalinimą. Įdomu, kaip seksis trečiąsyk 🙂

    • Gintarė

      reikėtų pastebėti, jog naujausi tyrimai įrodo, kad žindymas nesukelia dantų ėduonies – kaip tik atvirkščiai. Gaila, kad mūsų gydytojai ir ypač odontologai, nėra apie tuos tyrimus girdėję ir skatina mamas juo greičiau nustoti žindyti: http://www.zindymas.lt/zindomo-kudikio-dantu-prieziura

  2. Miglė

    mažylė pati atsisakė krūties būdama 10 mėnesių. palaipsniui atsisakinėjo dieną, vėliau prieš miegą keldavo isterija, kad nenori, o galiausiai ir naktį bei ryte. dar bandžiau savaitę vis jai duoti krūtį, bet niekaip.

    • Migle, keista: vieni stengiasi nutraukti, kitiems pratęsti nepavyksta. Kokie visi skirtingi, tiesa? 🙂

  3. Pirmasis žindo iki 2,5 metukų. Naktinius nutraukėm super duper lengvai – pakalbėjom, kad visi naktį miega, pienas taip pat. O po to vakarinis užmigimo pienas buvo pakeistas pasaka. Rytinį pats pamiršo.
    Antrasis sūnelis žindo iki 2 m. 11 mėn. Naktinių žindymų atsisakė pats nuo dvejų. O paskutinį vakarinį miego prisiglaudimą iniciavom mes, nes jis jau senokai moka užmigti pats. Dabar prieš miega atsigeria pieno „iš šaldytuvo“, man irgi duoda ir užmiega pasakos lydimas.
    Mes stebėjom vaiko pasiruošimą kitam etapui. Kai jau matydavom, kad vaikas nesipriešina mūsų siūlomiems pokyčiams, juos įgyvendindavom.

  4. pas mus situacija tokia kad mažulis (15 mėn) jau atsisako, o va aš niekaip negaliu nutraukti – juk taip gera priglausti mažiuka prie savęs, glostyt ir myluoti kol užmigs…

  5. strele

    Maitinau taip pat iki 1m. 3 mėm. palaipsniui mažindama žindymų skaičių, pavyko per 1,5mėn atjunkyt, norėjosi kuo švelniau tai padaryt 🙂 kad vaikelis nestresuotų, aš pati jau tambuvau pasiruošus

    • Panašu, kad jums taip ir pavyko padaryti😊

Ką apie tai manai?