Autorius: mandriu

18/6/2018

Jau kelis kartus turėjom išvykas su dviračiais ir patyrinėjom apylinkes. Ūkininkai prie savo namų ar ūkių palieka stalus su daržovėmis, uogomis, užrašytomis kainomis ir indeliu pinigams. Besivažinėdami prisipirkom ekologiškų (kaip parašyta iškabose) gėrybių. Šį savaitgalį buvom labai įdomioj vietoje – ūkyje, kuriame galima apžiūrėti gyvūnus ir pabūti (nežinau, kaip čia kitaip pavadinus) su jais iš […]

Read more

Nuo 2,5 metų į mokyklą!

Kai pradėjome Elijai ieškoti darželio užsukome į arčiausiai mūsų esančią įstaigą, kurioje dienos metu matėme daug mažų vaikų. Galvojome, kad ten yra darželis. Sužinojom, kad jeigu Elijai yra virš 2,5 metų, ji eis būtent į šią mokyklėlę. Susitvarkėm dokumentus ir štai jau antroji savaitė praėjo. Lietuvoje Elija jau buvo lankiusi darželį metus laiko, tad kol mūsų įspūdžiai neišblėso pasidalinsiu, kaip atrodo jos patirtys čia. Mokykloje! O tiksliau kažkur pusiaukelėje tarp darželio ir mokyklos.

Trumpesnis laikas. Elija mokykloje būna nuo 8:45 iki 15:35. Kas yra keliomis valandomis trumpiau nei būdavo Lietuvoje darželyje. Žinoma, galima atvesti anksčiau arba pasiimti vėliau, bet tai būtų priežiūros laikas, už kurį reikėtų papildomai mokėti.

Atsineštinis maistas. Man tai tikra naujiena ir iki šiol labai maloni. Didelė laisvė tėvams pasirinkti, kuo maitinti vaikus priešpiečių metu. Kita vertus ir papildoma atsakomybė, nes Lietuvoje Elija darželyje buvo maitinama tris kartus + tarpuose užkandžiai ir dėl maisto man nereikėjo sukti galvos. Dabar kiekvieną vakarą apgalvoju, kad suruoštas maistas jai patiktų, būtų pakankamai įvairus ir sveikas. Kol kas laimėjimai! Elija suvalgo itin sveikus sveikus dalykus, į kuriuos anksčiau net nežiūrėdavo.

Nėra pietų miego. „Jeigu vaikai būna labai pavargę ir bežaisdami (!) užmiega, mes juos paguldome ant sofučių, bet tokio kaip pietų miego nėra“ – sakė mums direktorius, kai per pirmą mūsų susitikimą užvertėme jį gausybe klausimų.

Tiesą pasakius, Elijai jau kažkur nuo 2,5 metų užmigti per pietus sekdavosi vis sunkiau. Jei ir pavykdavo, tuomet vakare ji pajėgdavo užmigti tik apie kokią 22 val. Taigi dar iki sužinant, kad mokyklėlėje pietų miego nebus, aš leisdavau Elijai dieną nemiegoti ir vakare ji eidavo miegoti kažkur tarp 19:30 ir 20:00. Labai greitai ji prie tokio rėžimo prisitaikė ir puikiai jautėsi. O ir man, tiesą pasakius, būnant su ja namuose, būdavo lengviau, kai migdymas vienas ir greitas, nei du ir ilgi. Tik mane griaužė kaltės jausmas: kaip čia toks mažas vaikas ir dieną nemiegos. Pabandžiau paieškoti informacijos apie vaikų dienos miegą. Radau informacijos, kad 2-3 metų vaikams pietų miegas jau nėra toks reikalingas kaip pirmaisiais gyvenimo metais ir miego kokybė dienos metu neprilygsta nakties miegui. Kiti sako, kad rimtų tyrimų su pagrįstomis išvadomis nėra atlikta, todėl geriausia žiūrėti į individualius vaiko poreikius. Tai taip ir žiūriu. Nelabai ką galiu pakeisti mokyklos, kurioje vaikai nemiega, tvarkoje, taigi vakare guldau Eliją anksčiau, ji nebūna pervargusi, o ryte keliasi apie 7.

Trumpasis trečiadienis. Trečiadienį vaikai mokykloje būna tik iki pietų, iki 12 val. Tuomet laikas su tėvais. Su naujienlaiškiu iš mokyklos gauname ir rekomendacijų, ką tą dieną galime nuveikti (pavyzdžiui, kokios miestelyje veikia parodos ir pan.).

Vaisių trečiadienis. Vaikai trečiadieniais mokykloje gali valgyti tik vaisius ir jais vieną kartą per mėnesį pasirūpina mokykla.

Uždrausti saldumynai. Mokyklos politika yra tokia, kad vaikams neleidžiama atsinešti į mokyklą jokių saldumynų. Kita vertus, šokoladinis pienas, sultys nėra laikoma saldumynais. Man tai, kelia šypseną, bet iš esmės mokyklos be saldumynų mintis man patinka.

Skambučiai. Vaikams skambučiai tai ženklas, kada eina pietauti, kada grįžta iš lauko ir pan. (kaip aš suprantu, nes Elija dar nepapasakoja 🙂 ), o tėvams tai ženklas, kad jau vaikas turi būti klasėje arba dienos pabaigoje, kad reikia pasiimti iš klasės. Man įpratus prie laisvės, kai Lietuvoje į darželį buvo galima šiek tiek vėluoti ir ateiti pasiimti bet kokiu laiku, čia pirma savaitė buvo tikrai įtempta.

Drausmė. Gal čia klaidingas pirmas įspūdis, bet net mažiausi mokykloje man atrodo labai drausmingi. Pavyzdžiui, ateidama pasiimti Elijos visada jos klasę matau per langą. Prieš pat paskutinį dienos skambutį visi vaikai kasdien sėdi apsirengę, laiko savo kuprines ir laukia. Dažnai mokytojos net nebūna šalia jų arba ji rengia kurį nors vaiką, o visi sėdi ir laukia.  Nežinau viso konteksto, bet man gražu, kaip drausmingai vaikai elgiasi, tuo pačiu per pertraukas gerai išsidūkdami lauke.

Autobusas. Praėjusi savaitė buvo pirmoji, kai prie namų Eliją įsodindavau į mokyklos autobusiuką ir popiet laukdavau jos grįžtančios. Pirmi kartai buvo labai neramūs man. Ypač kai vėluodavo grįžti. Bet žiūriu aš į kitus mažuosius Elijos amžiaus, kurie kasryt važiuoja ir šypsodamiesi mojuoja tėvams per autobuso langą ir žinau, kad tai ne mirtinas reikalas. Tiesiog čia vaikai auginami kitaip, nuo mažens jie kažkokie savarankiški, krypuoja su savo mažom kuprinytėm… Žinau, kad negaliu leisti sau jaudintis, bijoti ar jaustis kalta, nes Elijai nuo to drąsiau nebus. Kaip tik. Atvažiuoti čia gyventi kaip tik ir norėjau dėl to, kad įgyčiau patirties, pamatyčiau, kaip gyvena kiti ir išbandyčiau naujus dalykus. Tai ir bandom.

Kalba. Išvykę esame dar, palyginus, neilgai, todėl reikalai su nauja kalba kol kas yra labai paviršutiniški. Prisipažinsiu, kad svetima kalba vaikui buvo viena iš didžiausių mano baimių. Mokykloje Elija girdi tik olandų kalbą. Ir, žinoma, jos nesupranta. Paaiškinti tokio amžiaus vaikui, kad yra skirtingos kalbos, nėra lengva. Prieš pradedant vesti Eliją į mokyklą mokiau ją pagrindinių žodžių, kurių jei reiks mokykloje (pavyzdžiui, „noriu į tualetą“, „noriu gert“ ir pan.). Aiškinau jai, kad mokytoja nemoka mūsų žodelių ir jai reikia pasakyti kitus žodelius. Jau trečią ar ketvirtą dieną mokytoja pasakė, kad ji į tualetą pasiprašė jų kalba. Bet. Antros savaitės pabaigoje namuose vis nugirsdavau bežaidžiančią Eliją sakant man nesuprantamus skiemenis (arba man paranoja 🙂 ). Buvau skaičiusi, kad dvikalbiams vaikams svarbu aiškinti taisykles, kur yra kalbama kuria kalba. Taip stengiuosi ir daryti. Aišku, dar tai tik pati pradžia ir dvikalbystės temų mano įrašuose tikriausiai bus dar ne viena 🙂

Štai tokios mūsų šeimos patirtys pradedant leisti savo mažąją į mokyklą. Na, skaitytojos, prisipažinkite, ar jūsų tarpe yra išvykusiųjų, kurios turi įdomių patirčių su vaikų ugdymo įstaigomis svečiose šalyse ar tų, kurios augina dvikalbius vaikus?

Read more