Autorius: mandriu

Nuo 2,5 metų į mokyklą!

Kai pradėjome Elijai ieškoti darželio užsukome į arčiausiai mūsų esančią įstaigą, kurioje dienos metu matėme daug mažų vaikų. Galvojome, kad ten yra darželis. Sužinojom, kad jeigu Elijai yra virš 2,5 metų, ji eis būtent į šią mokyklėlę. Susitvarkėm dokumentus ir štai jau antroji savaitė praėjo. Lietuvoje Elija jau buvo lankiusi darželį metus laiko, tad kol mūsų įspūdžiai neišblėso pasidalinsiu, kaip atrodo jos patirtys čia. Mokykloje! O tiksliau kažkur pusiaukelėje tarp darželio ir mokyklos.

Trumpesnis laikas. Elija mokykloje būna nuo 8:45 iki 15:35. Kas yra keliomis valandomis trumpiau nei būdavo Lietuvoje darželyje. Žinoma, galima atvesti anksčiau arba pasiimti vėliau, bet tai būtų priežiūros laikas, už kurį reikėtų papildomai mokėti.

Atsineštinis maistas. Man tai tikra naujiena ir iki šiol labai maloni. Didelė laisvė tėvams pasirinkti, kuo maitinti vaikus priešpiečių metu. Kita vertus ir papildoma atsakomybė, nes Lietuvoje Elija darželyje buvo maitinama tris kartus + tarpuose užkandžiai ir dėl maisto man nereikėjo sukti galvos. Dabar kiekvieną vakarą apgalvoju, kad suruoštas maistas jai patiktų, būtų pakankamai įvairus ir sveikas. Kol kas laimėjimai! Elija suvalgo itin sveikus sveikus dalykus, į kuriuos anksčiau net nežiūrėdavo.

Nėra pietų miego. „Jeigu vaikai būna labai pavargę ir bežaisdami (!) užmiega, mes juos paguldome ant sofučių, bet tokio kaip pietų miego nėra“ – sakė mums direktorius, kai per pirmą mūsų susitikimą užvertėme jį gausybe klausimų.

Tiesą pasakius, Elijai jau kažkur nuo 2,5 metų užmigti per pietus sekdavosi vis sunkiau. Jei ir pavykdavo, tuomet vakare ji pajėgdavo užmigti tik apie kokią 22 val. Taigi dar iki sužinant, kad mokyklėlėje pietų miego nebus, aš leisdavau Elijai dieną nemiegoti ir vakare ji eidavo miegoti kažkur tarp 19:30 ir 20:00. Labai greitai ji prie tokio rėžimo prisitaikė ir puikiai jautėsi. O ir man, tiesą pasakius, būnant su ja namuose, būdavo lengviau, kai migdymas vienas ir greitas, nei du ir ilgi. Tik mane griaužė kaltės jausmas: kaip čia toks mažas vaikas ir dieną nemiegos. Pabandžiau paieškoti informacijos apie vaikų dienos miegą. Radau informacijos, kad 2-3 metų vaikams pietų miegas jau nėra toks reikalingas kaip pirmaisiais gyvenimo metais ir miego kokybė dienos metu neprilygsta nakties miegui. Kiti sako, kad rimtų tyrimų su pagrįstomis išvadomis nėra atlikta, todėl geriausia žiūrėti į individualius vaiko poreikius. Tai taip ir žiūriu. Nelabai ką galiu pakeisti mokyklos, kurioje vaikai nemiega, tvarkoje, taigi vakare guldau Eliją anksčiau, ji nebūna pervargusi, o ryte keliasi apie 7.

Trumpasis trečiadienis. Trečiadienį vaikai mokykloje būna tik iki pietų, iki 12 val. Tuomet laikas su tėvais. Su naujienlaiškiu iš mokyklos gauname ir rekomendacijų, ką tą dieną galime nuveikti (pavyzdžiui, kokios miestelyje veikia parodos ir pan.).

Vaisių trečiadienis. Vaikai trečiadieniais mokykloje gali valgyti tik vaisius ir jais vieną kartą per mėnesį pasirūpina mokykla.

Uždrausti saldumynai. Mokyklos politika yra tokia, kad vaikams neleidžiama atsinešti į mokyklą jokių saldumynų. Kita vertus, šokoladinis pienas, sultys nėra laikoma saldumynais. Man tai, kelia šypseną, bet iš esmės mokyklos be saldumynų mintis man patinka.

Skambučiai. Vaikams skambučiai tai ženklas, kada eina pietauti, kada grįžta iš lauko ir pan. (kaip aš suprantu, nes Elija dar nepapasakoja 🙂 ), o tėvams tai ženklas, kad jau vaikas turi būti klasėje arba dienos pabaigoje, kad reikia pasiimti iš klasės. Man įpratus prie laisvės, kai Lietuvoje į darželį buvo galima šiek tiek vėluoti ir ateiti pasiimti bet kokiu laiku, čia pirma savaitė buvo tikrai įtempta.

Drausmė. Gal čia klaidingas pirmas įspūdis, bet net mažiausi mokykloje man atrodo labai drausmingi. Pavyzdžiui, ateidama pasiimti Elijos visada jos klasę matau per langą. Prieš pat paskutinį dienos skambutį visi vaikai kasdien sėdi apsirengę, laiko savo kuprines ir laukia. Dažnai mokytojos net nebūna šalia jų arba ji rengia kurį nors vaiką, o visi sėdi ir laukia.  Nežinau viso konteksto, bet man gražu, kaip drausmingai vaikai elgiasi, tuo pačiu per pertraukas gerai išsidūkdami lauke.

Autobusas. Praėjusi savaitė buvo pirmoji, kai prie namų Eliją įsodindavau į mokyklos autobusiuką ir popiet laukdavau jos grįžtančios. Pirmi kartai buvo labai neramūs man. Ypač kai vėluodavo grįžti. Bet žiūriu aš į kitus mažuosius Elijos amžiaus, kurie kasryt važiuoja ir šypsodamiesi mojuoja tėvams per autobuso langą ir žinau, kad tai ne mirtinas reikalas. Tiesiog čia vaikai auginami kitaip, nuo mažens jie kažkokie savarankiški, krypuoja su savo mažom kuprinytėm… Žinau, kad negaliu leisti sau jaudintis, bijoti ar jaustis kalta, nes Elijai nuo to drąsiau nebus. Kaip tik. Atvažiuoti čia gyventi kaip tik ir norėjau dėl to, kad įgyčiau patirties, pamatyčiau, kaip gyvena kiti ir išbandyčiau naujus dalykus. Tai ir bandom.

Kalba. Išvykę esame dar, palyginus, neilgai, todėl reikalai su nauja kalba kol kas yra labai paviršutiniški. Prisipažinsiu, kad svetima kalba vaikui buvo viena iš didžiausių mano baimių. Mokykloje Elija girdi tik olandų kalbą. Ir, žinoma, jos nesupranta. Paaiškinti tokio amžiaus vaikui, kad yra skirtingos kalbos, nėra lengva. Prieš pradedant vesti Eliją į mokyklą mokiau ją pagrindinių žodžių, kurių jei reiks mokykloje (pavyzdžiui, „noriu į tualetą“, „noriu gert“ ir pan.). Aiškinau jai, kad mokytoja nemoka mūsų žodelių ir jai reikia pasakyti kitus žodelius. Jau trečią ar ketvirtą dieną mokytoja pasakė, kad ji į tualetą pasiprašė jų kalba. Bet. Antros savaitės pabaigoje namuose vis nugirsdavau bežaidžiančią Eliją sakant man nesuprantamus skiemenis (arba man paranoja 🙂 ). Buvau skaičiusi, kad dvikalbiams vaikams svarbu aiškinti taisykles, kur yra kalbama kuria kalba. Taip stengiuosi ir daryti. Aišku, dar tai tik pati pradžia ir dvikalbystės temų mano įrašuose tikriausiai bus dar ne viena 🙂

Štai tokios mūsų šeimos patirtys pradedant leisti savo mažąją į mokyklą. Na, skaitytojos, prisipažinkite, ar jūsų tarpe yra išvykusiųjų, kurios turi įdomių patirčių su vaikų ugdymo įstaigomis svečiose šalyse ar tų, kurios augina dvikalbius vaikus?

Read more

Didysis persikraustymas ir daug mažų dalykų

Jau buvau užsiminusi ankstesniame įraše, kad mes naujuose namuose. Naujoje vietoje, kažkur ramaus miško pakraštyje tarp Olandijos ir Belgijos. Šis išsikėlimas toks įspūdingas (labiausiai mano galvoje), nes dar niekada neteko ilgesniam laikui išvykti su tiek nedaug daiktų, be aiškaus plano, su vaiku ir su dideliu pokyčių diskomfortu. Jau maždaug pusantro mėnesio esame čia, mokomės su Elija važiuoti vienu dviračiu, pratinamės prie sumuštinių priešpiečiams, laužome liežuvius (ar kažką kito) bandydami išgauti tam tikrus kitos kalbos garsus ir bandome perprasti, kaip dalykai veikia čia. Juokingiausia dalis – šiukšlių išvežimas. Kelias savaites jų iš mūsų kiemo neišvežė, nes buvo ne tokie maišai, paskui maišai tie, bet užrišti ne taip. Kai galiausiai jas po kelių savaičių išvežė, jautėmės nugalėtojai! Iki tol, kol supratome, kad tai tik apie vienos rūšies šiukšles. Liko perprasti rūšiavimą.

Nors iššūkių nemažai, kol kas sprendimu apsigyventi čia esu labai patenkinta. Jaučiu, kaip mano gyvenimo būdo, žinojimo, įpročių ribos prasiplėtė. Taigi šis išvykimas dar viena priežastis, kodėl blog’o turinys keičiasi. Laikas bėga ir jau dabar esu toli toli nuo tų pirmųjų įrašų apie gimdymą, maitinimą, kūdikių miegą ir… sauskelnes.

Vienas iš sudėtingiausių dalykų, kurių turėjau pradėti mokytis tai neplanavimas.  Aš šiaip esu mėgėja planuoti, susidaryti ilgiausius sąrašus užduočių ne tik sau, o ir savo vyrui ir išsikelti tikslus (beje, moku tai daryti labai teisingai: tikslai konkretūs, išskaidyti į etapus ir su terminais). Visa tai gerai, tik kartais pastebiu, kad tai sukelia įtampą, vieni to-do sąrašai pakeičia kitus, mano žvilgsnis dažnai nukreiptas į ateitį, į rytojų, į kitą savaitę ir rečiau į šią akimirką. Nors planuodama galiu padaryti daug dalykų išspręsti daug problemų ir sutvarkyti krūvas reikalų, tačiau tai padarius ramybės ir džiaugsmo nepadaugėja.

Kartais laikau rankose tai, ko norėjau, arba padarau tai, ką buvau numačiusi ir tame nė kiek nėra laimės. O kartais, priešingai, – laimė mane užtinka nieko nesiekiančią ir nepasiekusią. Tai kaip čia man radus tą vidurį? Kaip judėti į priekį ir siekti savo tikslų, bet tuo pačiu ir mokėti įsižiūrėti į šią akimirką ir neleisti sau vien tik gyventi darbų sąrašais?

Šio mūsų išvykimo patirtys man parodė, kiek daug dalykų priklauso ne nuo mūsų ir ne visada tikslai ir planavimas gali pagelbėti. Ir priešingai – kiek daug džiaugsmo galima atrasti dabar ir čia, su tuo, ką turi ir tik keliaujant link savo tikslų.

Man labai gražu, kaip Elija moka džiaugtis šia akimirka. Pavyzdžiui, kai ji valgo kažką jai labai skanaus, ji šypsosi, pradeda šokti. Matau, kaip ji mėgaujasi. O tuo tarpu aš mąstau ne apie tą akimirką ir tą gražų besišypsantį vaiko veidą, o apie tai, kaip viskas bus, kai man ją, prišveitusią saldumynų ir visą super energingą reikės užmigdyti. Tai žinoma labai simboliška, bet apie tai, jog aš noriu vis labiau mokėti mėgautis šia akimirka ir mažiau galvoti apie ateitį.

Prie kitokio oro jau beveik pripratome, Elija grūdinasi ir kartais išdrįstu ją vestis į lauką be kepurės (nes mokyklėlėje vaikus lauke matau be kepurių, tai kažkaip turiu ją paruošti). Bet kartais, dažniausiai kai išsiruošiam kažkur visi kartu, užšąlam vos tik iškišę nosis iš namų. Tada ieškome jaukių vietelių sušilti. Iki šiandien mūsų šeimos favoritas Brownies and DownieS. Kavinė, kurioje darbuojasi Dauno sidromą turintys žmonės. Jie atneša maistą, prie vieno iš staliukų lupa obuolius, lanksto servetėles, nuneša lėkštes. Daug garsaus ir garsesnio nei įprastai galima išgirsti iš padavėjų juoko ir apsikabinimų. Ir jeigu su virtais pastarnokais sumuštiniuose man dar reikia apsiprasti, pati kavinės idėja susižavėjau iškart.

Kalbant apie maistą. Pasidalinsiu idėja, kokio projekto ėmėsi mūsų šeima. Norėdami praplėsti gaminamo maisto įvairovę pasirinkome tokią strategiją: pasirenkame kažkokią vieną šalį, pasidomime, kokia yra jos tradicinė virtuvė, išsirenkame jos favoritus ir bandome. Taigi pirmieji bandymai buvo su Israelio virtuve. Vienbalsiai geriausias išbandytas receptas – sabih (pita duonelėse keptas baklažanas, pomidorai, agurkai, raudonieji svogūnai humusas, marinuoti agurkai, virti kiaušiniai (nebūtina)). Mano atradimas – mujadarra (ryžiai + rudieji lęšiai + daug keptų svogūnų). Taip pat gaminome Shawarma, israelietiškas salotas, lavašus su falafeliais ir shakshuka.

Šis eksperimentas mums labai patiko, daug naujovių bus įtrauktos į mūsų šeimos receptus ir esame nusiteikę tęsti.

Turėdama daugiau laiko (nes kol kas dar nedirbu) su džiaugsmu paskęstu tarp knygų ir skaitau iš karto kelias. Jau pasakojau apie mano mylimiausią – „Visas tūkstantis dovanų“ ir apie tai, kaip ji keičia mano požiūrį į mažus kasdienybės dalykus.

Taip pat pagaliau savo rankose laikau Flow žurnalą, kurį pirmą sykį į rankas paėmiau Knygų ministerijoje Kaune ir pasakiau sau, kad tai bus mano pirmas pirktas žurnalas Olandijoje. Iš to džiaugsmo neapsižiūrėjusi nusipirkau jį ne anglų, o olandų kalba, bet pažadėjau sau perskaityti nors ir su žodynu rankose.

Dar vienas žurnalas, kurį jau buvau pamėgusi iš anksčiau vtwonen. Apie namus ir jaukias idėjas jiems.

Praėjusios savaitės istorijas baigiu su linkėjimu pamatyti mažus džiaugsmus čia, dabar, tame, kas yra aplinkui.

Gražaus ateinančio savaitgalio!

Read more

Džiaugtis gyvenimu – tai mažais dalykais

Mūsų sprendimas išvykti į Olandiją nebuvo skubotas. Labai ilgai svarstėme žodžiais ir savo širdyse, ko mums norėtųsi gyvenime, rinkomės, kas mums yra prioritetai ir apsisprendėme. Tuomet reikėjo pradėti žengti žingsnius iš savo komforto zonos. Sunkiausia man buvo žengti žingsnį į šalį nuo savo šeimos ir draugų. Momentais jaučiuosi, tarsi, išduodanti juos. Taip pat buvo sunku palikti vietą, kurią drąsiai vadinome namais ir darbą, kuris man buvo tikra dovana. Šalia viso to daug daug nežinomybės dėl ateities ir lygu – labai nekomfortiški jausmai. Žinoma, iš tokių norėtųsi kuo greičiau pabėgti ir viską sudėliojus į savas lentynas gyventi patogų gyvenimą.

Žinote tą pasakymą, kad, jei nori kažko pasiekti, kažko išmokti, turi išeiti iš savo komforto zonos. Ir tai skamba taip teisingai. Bet jau kurį laiką išgyvenu tą nekomforto jausmą ir jis labai nekomfortiškas. Taip stipriai nekomfortiškas, kad net kyla abejonių, ar tai gali į kažką gero nuvesti.

Jeigu mąstai, kad šis pasaulis – tai vieta, skirta vien tik tam, kad būtume laimingi, jis tampa nepakenčiamas. Mąstyk apie šį pasaulį kaip apie vietą, kuri skirta mokymuisi ir pataisymui, ir ji taps ne tokia jau ir bloga. C. S. Lewis

Taigi pradedu susigyventi su tuo diskomfortu ir nežinomybės bei nesaugumo jausmu. Ieškau, ko galiu tame išmokti. Ir štai.

Bent jau šiandien galvoju, kad geriausia, ką pasiėmiau išvykdama su savimi yra ši knyga – „Visas tūkstantis dovanų“ (Ann Voskamp). Joje autorė aprašo, kaip jai sekasi vykdyti iššūkį sudaryti viso tūkstančio dalykų, kurie džiugina, sąrašą. Ir štai koks jos atradimas mane įkvepia: kai sakome „džiaugtis viskuo“ arba „džiaugtis gyvenimu“, realiai tais žodžiais nieko konkretaus nepasakome. Bet priešingai, kai pamatome tuos smulkius, gražius gyvenimo momentus, kasdienius džiaugsmo trupinėlius – įsisąmoniname, kokie turtingi ir apdovanoti esame.

Sėdėdama už savo komforto zonos ribų ir dar tiksliai nežinodama, kuria kryptimi toliau judėsiu, mokausi. Mokausi matyti tuos mažus dalykus, kurie šiandien man yra dovana. Ir tai taip gerai veikia! Ir aš, kaip ta autorė, imu sudarinėti viso tūkstančio dovanų sąrašą. Tai tokia nuostabi praktika. Kol neįsižiūri – nepamatai, o kol nepamatai, nepatiri tų smulkių džiaugsmų.

5. Ryto pokalbis su Raimonda

12. Kavos puodelis lauke

13. Lempučių girlianda terasoje

26. Kalėdinis laukinių šakų vainikas

30. Saulėta popietė miške

37. Puškuojantis ir nuolat besijuokiantis sodo prižiūrėtojas

41. Elijos kvatojimas

Gal norite prisijungti prie šio iššūkio? Jei ne visas tūkstantis, tai gal visas šimtas dovanų? O gal tokius savo džiaugsmų sąrašus jau turite?

Read more

Kaip motinystė mane padaro geresne darbuotoja ir linkėjimai į darbą grįžtančioms mamoms!

Šio įrašo idėja mano mintyse šmėžavo jau kuris laikas, bet vis kažkaip nesudėdavau jos į tekstą. Bet kai kurie atsitiktinumai mane pastūmėja. Darbiniais reikalais ieškodama informacijos svetainėse apie dizainą radau straipsnį „How Becoming a Parent Made Me a Better Designer„. O šiandien atsitiktinai perskaičiau šį: „5 Reasons Why Motherhood Makes Us Better Workers„. Iš esmės šie […]

Read more

Atgal į darželį: ko reikia?

Elija jau turi vienų metų darželyje patirtį. Apie ją dar kada nors papasakosiu, o šiandien noriu pasidalinti sąrašu dalykų, kurie mano nuomone reikalingi darželiui. Jeigu jūsų mažylio laukia pirmieji kartai darželyje, gal dar šiame sąraše rasite kažką, apie ką nebuvote pagalvojusios. Patogūs drabužėliai, kurių negaila išpurvinti. Vaikai laiką darželyje leidžia aktyviai, svarbu, kad jiems būtų […]

Read more

„Ačiū“ nuostabiam vyrui

Šiandien mūsų santuokai 5-eri. O draugystei jau net nežinau kiek. Laikas bėga taip greitai, kad neseniai su vyru skaičiavome, kiek laiko mes susituokę ir tik pagal metus atsekėme, kiek iš tiesų, nes jausmas toks, kad tai buvo labai neseniai. Šis įrašas mano vyrui. Padėka jam. O į tinklaraštį užklydusioms tebūna tai galimybė žvilgtelėti iš šalies, […]

Read more

Išsaugoti prisiminimus

Gyvendama vieno kambario bute išmokau atsisakyti nereikalingų daiktų, neapsikrauti jais ir daiktai tik dėl prisiminimų man atrodė nereikalingi. Bet kai kažkada norėjom pažiūrėti dar mažos (dabar ji jau didelė!) Elijos nuotraukas, radome tikrą nuotraukų „bardaką“ kompiuteryje. Ypač pirmaisiais mėnesiais pripyškinom, sutvarkyti nuotraukų neturėjom laiko, taigi taip viskas ir liko. Žodžiu. Jokios nostalgijos, grauduliukų ir gražių prisiminimų […]

Read more

Kaip būti gera žmona?

Kaip būti gera žmona? Toks klausimas tikriausiai dažniau iškyla moterims nei vyrams „Kaip būti geru vyru?“. Moterys yra labiau linkusios domėtis santykių tema, analizuoti problemas, ieškoti sprendimų ir tobulėjimo galimybių. Taip kalbėjome susitikę su draugėmis ir juokėmės įsivaizduodamos, kad vyrai galėtų susitikti pasikalbėti apie tai, kaip būti geru vyru savo žmonai. O būtent aptarinėjome su dviem draugėmis, […]

Read more

„Atsijungimo“ laikas

Atsijungti (angl. unplug). Štai koks mano pastarojo laiko tikslas. Pastebėjau, kad vien tik laiko planavimas neužtikrina, kad spėčiau padaryti tai, kas reikalinga, kad būčiau produktyvi ir punktuali. Net jeigu tai ir spėju, bet su nerimu ir stresu – manęs tai netenkina. Ir atpažįstu, kad labiausiai stresą ir nerimą dienos eigoje kelia ryšys: telefonas, internetas, priminimai, […]

Read more

Šventės be streso

Pastarųjų metų streso pikas mūsų namuose buvo išgyventas kažkur lapkričio mėnesį. Tuomet į vieną vietą susidėjo daug dalykų: mano studijos, užsakymai, el.parduotuvės reikalai, atvirukų (atvirukų kalnų) paruošimas VAGA knygynams, Elijos pradėjimas eiti į darželį ir t.t. Bet labai greitai turėjau sau pripažinti, kad kaip visi mano užsiėmimai man bepatiktų, kai jie vyksta streso ir bėgimo […]

Read more

Dovanos, kurios greitai rado vietą mūsų namuose

Būna dovanos, kurios labai nudžiugina, bet būna tokių, su kuriomis tenka pasukti galvą, ką nuveikti ar kur padėti. Noriu su jumis pasidalinti dovanų idėjomis, kurias tikrai norėčiau gauti dar kartą. Gal kažkam kils minčių, ką padovanoti mažyliams ar jų mamytėms-fėjoms. Pagalvytė – debesėlis iš 4 KĖDUČIŲ. Jis pas mus atkeliavo po reklamos filmavimo ir fotosesijos, […]

Read more

Kokteilinė mažųjų paslaugoms

Žalius vaisių kokteilius sau darausi jau daug metų, o mūsų mažąjai jau nuo pat primaitinimo pradžios. Šįsyk įvairiausius receptus išbandom su nauja Philips kokteiline. Trumpai apie ją: – rankiniu būdu reguliuojamas plakimo greitis: skirtingiems produktams galima parinkti skirtingą greitį. Kai darau igdolų pieną, geriausiai susismulkina, kad pradžioje įjungiu lėtesnį rėžimą, o kai riešutai susismulkina – greitesnį; […]

Read more

Philips lėtaeigės sulčiaspaudės apžvalga

Sulčiaspaudę tik žymiai didesnę jau turime seniai. Todėl dabar išbandydama šią Philips lėtaeigę sulčiaspaudę, galiu ją palyginti su turima. Apskritai sultis spaudžiame retokai. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad jas išspaudus lieka DAUG plovimo. Antra, atrodo, kad darant žalius kokteilius (apie juos daugiau rašiau čia ir dar šis tas čia) maistingų medžiagų gauname daugiau. Bet gal […]

Read more

Dar kartą apie mažųjų maistą + smulkintuvo apžvalga

Dabar Elijai jau daugiau nei pusantrų metukų ir jaučiu, kad jau po truputėlį išeiname iš dviejų skirtingų šeimos meniu laikotarpio. Vis dažniau visi valgome tą patį maistą. Ir kol pirmųjų valgymų patirtys dar visai neišgaravo iš galvos, pasidalinsiu paskutiniais pastebėjimais, kaip klostėsi šis etapas. Skysčiai. Kai mažylis pradeda valgyti papildomą maistą, rekomenduojama pradėti duoti gerti vandenį. […]

Read more

Mažųjų Helovinas

Neatsimenu, kada rašiau su tokiu dideliu užsidegimu ir emociniu įsijautimu. Pasakysiu kodėl. Kol neturėjome vaikų, Helovino šventė atrodė vienaip. Dabar kaip esame šeima su vaiku, mus pasiekia ar labiau pastebime tą informaciją, kuri susijusi su mažaisiais. Kažkas, į ką anksčiau neatkreipdavome dėmesio. Ir… Štai ką pastebiu paskutiniu metu: šventė vaikams „Raganų puota“, baubų piešimo dirbtuvės, […]

Read more

Vaikas, šuo ir tvarka

Vaikas, šuo ir tvarka. Žodis „tvarka“, atrodo, labiausiai nedera su kitais dviemis. Kai gimė Elija, kurį laiką mūsų spanielė Sani gyveno pas mūsų tėvus (kurie taip mums labai pagelbėjo). Ir ji grįžo, kai mažoji jau vaikščiojo. Taigi apie tvarką galiu pasakyti tik tiek, kad jos niekada nebuvo nepaisant to, kiek daug laiko tvarkymuisi galiu skirti […]

Read more

Pirmasis kavos aparatas

Jau labai seniai svajojau apie kavos aparatą, tačiau vis mūsų virtuvė atrodė jam per maža.  Nes tikrai, joje apskaičiuotas ir suplanuotas kiekvienas laisvos vietos plotelis ir kiekvienas daiktas apsvarstytas: reikia jo ar ne. Taigi labai apsidžiaugiau, kai Aušra iš Unboxing pasiūlė sudalyvauti projekte, kuriame turėsiu galimybę išbandyti keletą Topo centro Phillips buitinės technikos prietaisų, tarp kurių ir […]

Read more

Atsisveikinimas su žindymu: greitai ar neskausmingai?

Kai kūdikio žindymo etapas praeina apie visą šį procesą kažkaip keista kalbėti. Pasidalinsiu šio reikalo užbaigimo patirtimi, nes nemažai mamyčių to klausia. Ir suprantu kodėl.  Tik pradėjus maitinti naujagimį, atrodo, pagrindinis tikslas buvo – kad tik pavyktų, kad tik ilgiau. Tačiau, kai tas mažylis su kiekvienu mėnesiu darosi vis mažiau panašus į mažylis, pradedi galvoti, […]

Read more