Kategorija: Įkvėpimai

Didysis persikraustymas ir daug mažų dalykų

Jau buvau užsiminusi ankstesniame įraše, kad mes naujuose namuose. Naujoje vietoje, kažkur ramaus miško pakraštyje tarp Olandijos ir Belgijos. Šis išsikėlimas toks įspūdingas (labiausiai mano galvoje), nes dar niekada neteko ilgesniam laikui išvykti su tiek nedaug daiktų, be aiškaus plano, su vaiku ir su dideliu pokyčių diskomfortu. Jau maždaug pusantro mėnesio esame čia, mokomės su Elija važiuoti vienu dviračiu, pratinamės prie sumuštinių priešpiečiams, laužome liežuvius (ar kažką kito) bandydami išgauti tam tikrus kitos kalbos garsus ir bandome perprasti, kaip dalykai veikia čia. Juokingiausia dalis – šiukšlių išvežimas. Kelias savaites jų iš mūsų kiemo neišvežė, nes buvo ne tokie maišai, paskui maišai tie, bet užrišti ne taip. Kai galiausiai jas po kelių savaičių išvežė, jautėmės nugalėtojai! Iki tol, kol supratome, kad tai tik apie vienos rūšies šiukšles. Liko perprasti rūšiavimą.

Nors iššūkių nemažai, kol kas sprendimu apsigyventi čia esu labai patenkinta. Jaučiu, kaip mano gyvenimo būdo, žinojimo, įpročių ribos prasiplėtė. Taigi šis išvykimas dar viena priežastis, kodėl blog’o turinys keičiasi. Laikas bėga ir jau dabar esu toli toli nuo tų pirmųjų įrašų apie gimdymą, maitinimą, kūdikių miegą ir… sauskelnes.

Vienas iš sudėtingiausių dalykų, kurių turėjau pradėti mokytis tai neplanavimas.  Aš šiaip esu mėgėja planuoti, susidaryti ilgiausius sąrašus užduočių ne tik sau, o ir savo vyrui ir išsikelti tikslus (beje, moku tai daryti labai teisingai: tikslai konkretūs, išskaidyti į etapus ir su terminais). Visa tai gerai, tik kartais pastebiu, kad tai sukelia įtampą, vieni to-do sąrašai pakeičia kitus, mano žvilgsnis dažnai nukreiptas į ateitį, į rytojų, į kitą savaitę ir rečiau į šią akimirką. Nors planuodama galiu padaryti daug dalykų išspręsti daug problemų ir sutvarkyti krūvas reikalų, tačiau tai padarius ramybės ir džiaugsmo nepadaugėja.

Kartais laikau rankose tai, ko norėjau, arba padarau tai, ką buvau numačiusi ir tame nė kiek nėra laimės. O kartais, priešingai, – laimė mane užtinka nieko nesiekiančią ir nepasiekusią. Tai kaip čia man radus tą vidurį? Kaip judėti į priekį ir siekti savo tikslų, bet tuo pačiu ir mokėti įsižiūrėti į šią akimirką ir neleisti sau vien tik gyventi darbų sąrašais?

Šio mūsų išvykimo patirtys man parodė, kiek daug dalykų priklauso ne nuo mūsų ir ne visada tikslai ir planavimas gali pagelbėti. Ir priešingai – kiek daug džiaugsmo galima atrasti dabar ir čia, su tuo, ką turi ir tik keliaujant link savo tikslų.

Man labai gražu, kaip Elija moka džiaugtis šia akimirka. Pavyzdžiui, kai ji valgo kažką jai labai skanaus, ji šypsosi, pradeda šokti. Matau, kaip ji mėgaujasi. O tuo tarpu aš mąstau ne apie tą akimirką ir tą gražų besišypsantį vaiko veidą, o apie tai, kaip viskas bus, kai man ją, prišveitusią saldumynų ir visą super energingą reikės užmigdyti. Tai žinoma labai simboliška, bet apie tai, jog aš noriu vis labiau mokėti mėgautis šia akimirka ir mažiau galvoti apie ateitį.

Prie kitokio oro jau beveik pripratome, Elija grūdinasi ir kartais išdrįstu ją vestis į lauką be kepurės (nes mokyklėlėje vaikus lauke matau be kepurių, tai kažkaip turiu ją paruošti). Bet kartais, dažniausiai kai išsiruošiam kažkur visi kartu, užšąlam vos tik iškišę nosis iš namų. Tada ieškome jaukių vietelių sušilti. Iki šiandien mūsų šeimos favoritas Brownies and DownieS. Kavinė, kurioje darbuojasi Dauno sidromą turintys žmonės. Jie atneša maistą, prie vieno iš staliukų lupa obuolius, lanksto servetėles, nuneša lėkštes. Daug garsaus ir garsesnio nei įprastai galima išgirsti iš padavėjų juoko ir apsikabinimų. Ir jeigu su virtais pastarnokais sumuštiniuose man dar reikia apsiprasti, pati kavinės idėja susižavėjau iškart.

Kalbant apie maistą. Pasidalinsiu idėja, kokio projekto ėmėsi mūsų šeima. Norėdami praplėsti gaminamo maisto įvairovę pasirinkome tokią strategiją: pasirenkame kažkokią vieną šalį, pasidomime, kokia yra jos tradicinė virtuvė, išsirenkame jos favoritus ir bandome. Taigi pirmieji bandymai buvo su Israelio virtuve. Vienbalsiai geriausias išbandytas receptas – sabih (pita duonelėse keptas baklažanas, pomidorai, agurkai, raudonieji svogūnai humusas, marinuoti agurkai, virti kiaušiniai (nebūtina)). Mano atradimas – mujadarra (ryžiai + rudieji lęšiai + daug keptų svogūnų). Taip pat gaminome Shawarma, israelietiškas salotas, lavašus su falafeliais ir shakshuka.

Šis eksperimentas mums labai patiko, daug naujovių bus įtrauktos į mūsų šeimos receptus ir esame nusiteikę tęsti.

Turėdama daugiau laiko (nes kol kas dar nedirbu) su džiaugsmu paskęstu tarp knygų ir skaitau iš karto kelias. Jau pasakojau apie mano mylimiausią – „Visas tūkstantis dovanų“ ir apie tai, kaip ji keičia mano požiūrį į mažus kasdienybės dalykus.

Taip pat pagaliau savo rankose laikau Flow žurnalą, kurį pirmą sykį į rankas paėmiau Knygų ministerijoje Kaune ir pasakiau sau, kad tai bus mano pirmas pirktas žurnalas Olandijoje. Iš to džiaugsmo neapsižiūrėjusi nusipirkau jį ne anglų, o olandų kalba, bet pažadėjau sau perskaityti nors ir su žodynu rankose.

Dar vienas žurnalas, kurį jau buvau pamėgusi iš anksčiau vtwonen. Apie namus ir jaukias idėjas jiems.

Praėjusios savaitės istorijas baigiu su linkėjimu pamatyti mažus džiaugsmus čia, dabar, tame, kas yra aplinkui.

Gražaus ateinančio savaitgalio!

Read more

Džiaugtis gyvenimu – tai mažais dalykais

Mūsų sprendimas išvykti į Olandiją nebuvo skubotas. Labai ilgai svarstėme žodžiais ir savo širdyse, ko mums norėtųsi gyvenime, rinkomės, kas mums yra prioritetai ir apsisprendėme. Tuomet reikėjo pradėti žengti žingsnius iš savo komforto zonos. Sunkiausia man buvo žengti žingsnį į šalį nuo savo šeimos ir draugų. Momentais jaučiuosi, tarsi, išduodanti juos. Taip pat buvo sunku palikti vietą, kurią drąsiai vadinome namais ir darbą, kuris man buvo tikra dovana. Šalia viso to daug daug nežinomybės dėl ateities ir lygu – labai nekomfortiški jausmai. Žinoma, iš tokių norėtųsi kuo greičiau pabėgti ir viską sudėliojus į savas lentynas gyventi patogų gyvenimą.

Žinote tą pasakymą, kad, jei nori kažko pasiekti, kažko išmokti, turi išeiti iš savo komforto zonos. Ir tai skamba taip teisingai. Bet jau kurį laiką išgyvenu tą nekomforto jausmą ir jis labai nekomfortiškas. Taip stipriai nekomfortiškas, kad net kyla abejonių, ar tai gali į kažką gero nuvesti.

Jeigu mąstai, kad šis pasaulis – tai vieta, skirta vien tik tam, kad būtume laimingi, jis tampa nepakenčiamas. Mąstyk apie šį pasaulį kaip apie vietą, kuri skirta mokymuisi ir pataisymui, ir ji taps ne tokia jau ir bloga. C. S. Lewis

Taigi pradedu susigyventi su tuo diskomfortu ir nežinomybės bei nesaugumo jausmu. Ieškau, ko galiu tame išmokti. Ir štai.

Bent jau šiandien galvoju, kad geriausia, ką pasiėmiau išvykdama su savimi yra ši knyga – „Visas tūkstantis dovanų“ (Ann Voskamp). Joje autorė aprašo, kaip jai sekasi vykdyti iššūkį sudaryti viso tūkstančio dalykų, kurie džiugina, sąrašą. Ir štai koks jos atradimas mane įkvepia: kai sakome „džiaugtis viskuo“ arba „džiaugtis gyvenimu“, realiai tais žodžiais nieko konkretaus nepasakome. Bet priešingai, kai pamatome tuos smulkius, gražius gyvenimo momentus, kasdienius džiaugsmo trupinėlius – įsisąmoniname, kokie turtingi ir apdovanoti esame.

Sėdėdama už savo komforto zonos ribų ir dar tiksliai nežinodama, kuria kryptimi toliau judėsiu, mokausi. Mokausi matyti tuos mažus dalykus, kurie šiandien man yra dovana. Ir tai taip gerai veikia! Ir aš, kaip ta autorė, imu sudarinėti viso tūkstančio dovanų sąrašą. Tai tokia nuostabi praktika. Kol neįsižiūri – nepamatai, o kol nepamatai, nepatiri tų smulkių džiaugsmų.

5. Ryto pokalbis su Raimonda

12. Kavos puodelis lauke

13. Lempučių girlianda terasoje

26. Kalėdinis laukinių šakų vainikas

30. Saulėta popietė miške

37. Puškuojantis ir nuolat besijuokiantis sodo prižiūrėtojas

41. Elijos kvatojimas

Gal norite prisijungti prie šio iššūkio? Jei ne visas tūkstantis, tai gal visas šimtas dovanų? O gal tokius savo džiaugsmų sąrašus jau turite?

Read more

Išsaugoti prisiminimus

Gyvendama vieno kambario bute išmokau atsisakyti nereikalingų daiktų, neapsikrauti jais ir daiktai tik dėl prisiminimų man atrodė nereikalingi. Bet kai kažkada norėjom pažiūrėti dar mažos (dabar ji jau didelė!) Elijos nuotraukas, radome tikrą nuotraukų „bardaką“ kompiuteryje. Ypač pirmaisiais mėnesiais pripyškinom, sutvarkyti nuotraukų neturėjom laiko, taigi taip viskas ir liko. Žodžiu. Jokios nostalgijos, grauduliukų ir gražių prisiminimų […]

Read more

„Atsijungimo“ laikas

Atsijungti (angl. unplug). Štai koks mano pastarojo laiko tikslas. Pastebėjau, kad vien tik laiko planavimas neužtikrina, kad spėčiau padaryti tai, kas reikalinga, kad būčiau produktyvi ir punktuali. Net jeigu tai ir spėju, bet su nerimu ir stresu – manęs tai netenkina. Ir atpažįstu, kad labiausiai stresą ir nerimą dienos eigoje kelia ryšys: telefonas, internetas, priminimai, […]

Read more

Šventės be streso

Pastarųjų metų streso pikas mūsų namuose buvo išgyventas kažkur lapkričio mėnesį. Tuomet į vieną vietą susidėjo daug dalykų: mano studijos, užsakymai, el.parduotuvės reikalai, atvirukų (atvirukų kalnų) paruošimas VAGA knygynams, Elijos pradėjimas eiti į darželį ir t.t. Bet labai greitai turėjau sau pripažinti, kad kaip visi mano užsiėmimai man bepatiktų, kai jie vyksta streso ir bėgimo […]

Read more

Ate 2015-iesiems ir sveiki 2016-ieji

Kol kažkas žada kitais metai sportuoti daugiau, maitintis sveikiau ir mažiau išlaidauti, aš nusprendžiau kaupti tikslus ir troškimus 2016-iesiems metams, kad jie būtų nuostabūs. Pagalvojau, kad mano gyvenime ir taip yra nemažai „turiu tai daryti“, „privalau taip mąstyti“, „yra gerai tokia būti“ ir pan. Manau, per mažai dėmesio skiriu tam, kas tikrai teikia džiaugsmą, palieka […]

Read more

Parsivežti įkvėpimai

Jau dalinausi pirmos kelionės su kūdikiu įspūdžiais bei patarimais, kaip sklandžiai su kūdikiu skristi lėktuvu. Dabar dar liko pasidalinti asmeniniais įspūdžiais iš kelionės ir šią temą bus galima uždaryti. Iki kito karto. Visada, kai su Tomu kur nors vykdavome, mūsų tikslas būdavo iš arčiau pažiūrėti, kaip gyvena kiti žmonės, ką veikia, kaip bendrauja, ką valgo, […]

Read more