„Atsijungimo“ laikas

Atsijungti (angl. unplug). Štai koks mano pastarojo laiko tikslas. Pastebėjau, kad vien tik laiko planavimas neužtikrina, kad spėčiau padaryti tai, kas reikalinga, kad būčiau produktyvi ir punktuali. Net jeigu tai ir spėju, bet su nerimu ir stresu – manęs tai netenkina. Ir atpažįstu, kad labiausiai stresą ir nerimą dienos eigoje kelia ryšys: telefonas, internetas, priminimai, programėlės, automatinės informavimo žinutės iš banko ir t.t. Nerimą kelia informacijos srautas. Didelis. Nesustojantis. Tai neleidžia man atsipalaiduoti. Papasakosiu, kokie mano sprendimai šioje situacijoje.

Viskam yra savas laikas. Yra laikas dienos eigoje, kada valgome, kada miegame, kada prausiamės duše, kada bendraujame su draugais ar šeima. Viskam yra laikas. Ir laikas technologijoms, naršymui internete, atsakinėjimui į laiškus ir pan. Tai reiškia, kad dabar aš turiu aiškiai įsivardinti, kada yra mano laikas būti prisijungus ir kada yra laikas būti atsijungus.  Stengiuosi neleisti sau vienu metu gyventi dviejose (ar net dar daugiau) realybėse. Jeigu valgau, tai neatsakinėju į laiškus. Jeigu bendrauju, tai netikrinu ar mano klientai neieško manęs. Yra laikas, kada mano kompiuteris yra išjungtas ir telefone nėra interneto. Tai atneša  ramybę į paprastą dieną. Nors pirmosiomis dienomis apima nerimas, kai esi atsijungęs: gal kažkam manęs reikia. Gal dabar mano klientai neranda kaip apmokėti sąskaitas? Gal dabar man atėjo geras pasiūlymas iš kolegų? Bet vis tai iš esmės gali palaukti. Ir viskas vyksta daug produktyviau ne tik, kai esi detaliai paskirstęs ir suplanavęs laiką, apie ką visi kalba, bet dar ir tada, kad paskirtu laiku susitelki į tai, ką darai. Kai kažkuri minčių dalis nėra likusi kitoje realybėje.

Mada būti skubančiu. Busy angliškas žodis, kuris man dar geriau atspindi tai, ką turiu galvoje. Būti busy, tai skubėti, nespėti, daug daryti, daug planuoti, dėliotis prioritetus, būti nuolat su telefonu ar plančete rankoje, naudoti laiką efektyviai, nešvaistyti jo, nepraleisti progos išnaudoti produktyviai kiekvieną minutę. BET. Nejučiomis skubėjimas tampa įvaizdžio dalimi. Bet toji dalis vargina. Intensyvus gyvenimas vargina. Ir man to nesinori. Todėl stengiuosi nepasiduoti skubėjimui vardan to, kad tai lyg ir patraukliai atrodo.

Kokios informacijos man reikia? Man yra svarbu įsivardinti sau, kokia informacija man reikalinga (man padeda, mane įkvepia) ir kokia yra šiukšlės. Ir savo laiką bei dėmesį skirti tik tam, kas yra reikalinga. Keletas kitų punktelių padeda atsirinkti informaciją.

Išsijungti pranešimus (angl. notifications). Aš išsijungiau visus man nereikalingus pranešimus: kokie draugai įsikėlė nuotraukas, kas parašė į mano sekamą grupę, kas pamėgo mano nuotrauką, kas pradėjo mane sekti ir pan. Nes nuolat atsirandantys raudonas ženklelis su skaičiuku, kiek naujienų aš dar nežinau nesuteikia ramybės. Ir dažnai tos naujienos mums nėra reikalingos.

Nebesekti tų, apie kuriuos iš tikrųjų nėra svarbu žinoti. Vėl gi paklausti, kas man iš to, kad aš seku soc. tinkluose vieną ar kitą žmogų. Dažnai nėra svarbu kuo dalinasi seniai seniai kažkur sutiktas ir tuomet į draugų ratą papuolęs žmogus. Padarius tokį atsirinkimą, savo paskyrose gali matyti tik tai, kas tau išties rūpi. Svarbi ir įdomi informacija nepaskęsta tarp tos, kuri nieko neduoda.

Uždarinėti interneto naršyklės langus. Prisipažinkite, kiek jų yra atvertų pas jus? Ir jų vis daugėja? Pas mane taip būna dažnai. Dabar aš stengiuosi uždarinėti jų kiek įmanoma daugiau. Tų, kuriuose konkrečiu momentu nieko nedarau. Tų, į kuriuos gal būtų įdomu užsukti, bet iš esmės kurie man duotų tik bereikalingą papildomą informaciją. Kuo daugiau atvertų naršyklės langų, tuo didesnis įspūdis, kad dar kažko nesi padaręs.

Štai kelios gal ir padrikos mintys apie „atsijungimą“ nuo technologijų, ramų laiką ir buvimą vienoje vietoje vienu metu. Džiaugiuosi, pradėjusi skirti dėmesį tokiems dalykams ir kai ką savo gyvenime keisti. Ramybės, rodos, daugiau. Ir darbai produktyvesni.

Ar susiduriate jūs su panašiais dalykais savo kasdienybėje? Gal irgi imatės kažkokių veiksmų?

Šventės be streso

Pastarųjų metų streso pikas mūsų namuose buvo išgyventas kažkur lapkričio mėnesį. Tuomet į vieną vietą susidėjo daug dalykų: mano studijos, užsakymai, el.parduotuvės reikalai, atvirukų (atvirukų kalnų) paruošimas VAGA knygynams, Elijos pradėjimas eiti į darželį ir t.t. Bet labai greitai turėjau sau pripažinti, kad kaip visi mano užsiėmimai man bepatiktų, kai jie vyksta streso ir bėgimo fone – nieko gero. Malonumo nedaug. Tačiau kas blogiausia, prie streso priprantama, jis tampa gyvenimo dalimi ir kartais net būti labai užimtam pradeda atrodyti madinga. Ar jūs to nepastebėjote?

Prieš šventes labai daug mačiau mamų įrašų Facebook’e apie tai, kaip jos nieko nespėja, kiek daug dar turi padaryti ir pan. Be jokio smerkimo – man šiemet tai nebepriimtina. Man akivaizdu, kad net jeigu suksiuosi taip greitai, kaip tik galima, vis tiek visko padaryti, ką norėčiau, nespėsiu. Taigi norėti pradėjau mažiau. Terminų mažiau. Darbų mažiau. Viskas paprasčiau. Kartais galimybės, kurias matome (geras receptas, įdomus dovanų pakavimo būdas ar pan.), tampa „reikia“ ir kai „reikia“ labai daug – patiriame stresą. Ir ne tik mes, mamos, bet ir tie, kuriems tą stresą parnešame į namus arba tiesiog „užverdame“ vietoje.

Linkėdama jaukių švenčių, taip pat noriu palinkėti apmąstyti, ko iš tikrųjų „reikia“ jums ir jūsų šeimai? Ar geroms emocijoms užtektų apsikabinimų ir žaidimų visiems kartu, ar reikalingi kalnai dovanų, atrakcijų, renginių ir pan. Kartais pati save prigaunu, kad norėdama gero savo šeimai, nueinu aplinkkeliu (per maistą, dovanas, išvykas), nors matau, kad jiems manęs reikia ramios ir linksmos. Neskubančios. Ir geriau su paprastesniu maistu ar kuklesnėmis dovanomis. Bet su šypsena ir gera nuotaika. Su ramybe. Taigi, brangios kolegės-mamytės, linksiu jums ramybės ir tylaus džiaugsmo širdyse, kad jį galėtume skleisti savo šeimose. Gražaus šio šventinio laiko.

 

Mažųjų Helovinas

vaiku-helovinas2
Neatsimenu, kada rašiau su tokiu dideliu užsidegimu ir emociniu įsijautimu. Pasakysiu kodėl. Kol neturėjome vaikų, Helovino šventė atrodė vienaip. Dabar kaip esame šeima su vaiku, mus pasiekia ar labiau pastebime tą informaciją, kuri susijusi su mažaisiais. Kažkas, į ką anksčiau neatkreipdavome dėmesio. Ir… Štai ką pastebiu paskutiniu metu: šventė vaikams „Raganų puota“, baubų piešimo dirbtuvės, Pinterest nuotraukos su kaukolių piešiniais ant mažų veidelių, vaiduoklių dekoracijos ir pan. Man kyla daug klausimų.

Kokia šios šventės prasmė? Štai ką apie šios šventės ištakas rašo Vikipedijoje: tai šventė, „kuri būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei“. Žinoma, šiandien apie tai niekas nekalba ir negalvoja. Kaip ir apie kitų švenčių ištakas. Tiesiog švenčia. Tačiau tai nepakaičia fakto, ką reiškia švenčių ritualai ir simboliai. Kam jei buvo skirti. Esu girdėjusi įvairių Helovino sąsajų su baisiausiais dalykai, gal neturiu pakankamai laiko, kad išsiaiškinčiau, kaip viskas iš tiesų, tačiau man pakanka žinoti, jog tai mirties tematikai skirta šventė. Man pakanka to, kad aš atsisakyčiau tokių švenčių ir neįtraukčiau į jas savo vaiko.

Nors Elijai dabar tik pusantrų ir ji dar daug dalykų nesupranta… Kalbu ir apie kitus vaikus, su kuriais galbūt tėveliai žada švęsti šią šventę. Ar tikrai prie mažųjų dera mirties tema? Ar tikrai gražu kaukolės ant jų veidų ir vorai plaukučiuose?

Kodėl visomis metų dienomis mažiesiems yra sakoma, kad baubų nėra, raganos neegzistuoja ir jų nereikia bijoti, tačiau per Heloviną viskas egzistuoja ir viskas atrodo gąsdinančiai? Kodėl vieną metų dieną vaikams galima pamatyti, kad visa tai egzistuoja? Ir ar jų mažose galvelėse nekils baimių sekančią dieną po Helovino, kai gulės vakare savo lovelėse ar atsibus naktį?

Labai akivaizdu, kad Helovino šventimas yra labai populiarus ir madingas dalykas. Man tai liūdna šventė. Ir net ne šventė. Man būna skaudu socialiniuose tinkluose pamatyti savo draugų kruvinus veidus ar žaizdotus kūnus. Labai norėčiau niekada nepamatyti jūsų, brangieji, tokių. Dar labiau nenoriu pamatyti jūsų vaikučių įtrauktų į mirties šventę. Manau, jog tai ne jiems. Tegu jiems būna moliūgų sriubytė, žvakės ant palangės, bet ne žvakės baisiomis mimikomis išskaptuotuose moliūguose.

Tikrai daug klausimų kyla šioje temoje. Atsakykime į juos sau prieš ruošdamiesi švęsti arba nešvęsti. Arba apsisprendžiant, ką švęsti.

Gražaus artėjančio savaitgalio!

Atsisveikinimas su žindymu: greitai ar neskausmingai?

Untitled design (1)

Kai kūdikio žindymo etapas praeina apie visą šį procesą kažkaip keista kalbėti. Pasidalinsiu šio reikalo užbaigimo patirtimi, nes nemažai mamyčių to klausia. Ir suprantu kodėl.  Tik pradėjus maitinti naujagimį, atrodo, pagrindinis tikslas buvo – kad tik pavyktų, kad tik ilgiau. Tačiau, kai tas mažylis su kiekvienu mėnesiu darosi vis mažiau panašus į mažylis, pradedi galvoti, kada ir kaip reiktų užbaigti šį etapą. Štai keletas punktelių iš mūsų patirties.

Greitai ar neskausmingai? Kai pradėjau domėtis, kokie žindymo nutraukimo būdai yra siūlomi, susidariau įspūdį, kad arba tai turi būti paimta ir nutraukta, tokiu  atveju keletą dienų ar ilgiau mažyliui būna labai sunku, kol persilaužia, o ir mamai reikia kažkaip susitvarkyti su vis dar besikaupiančiu pienu arba galima laukti, kol mažylis pats atsisakys. Tai nebūtų skausminga, bet… o ką jei tai tęsis ilgai? O ką jei iki 3 ar 5 metų? Juk girdėjote istorijų, jog yra ir tiek ilgai žindančių mamų. Abu šie variantai man atrodė nelabai priimtini. Kažkaip pavyko rasti tarpinį variantą: ir gana greitai ir tikrai neskausmingai. Ir man, ir mano vaikui.

Kam čia ką skauda? Šiaip dažniausiai atrodo, kad žindymo nutraukimas labiausiai skausmingas vaikui. Tačiau turiu prisipažinti, kad kai dar maitindama pati pagalvodavau, jog greitai su tuo atsisveikinsim, man pačiai skaudėdavo širdį. Keista dabar taip sakyti, bet aiškiai atsimenu tą jausmą. Juk tai kažkas tokio ypatingo, kas sieja mamą ir vaiką nuo pat pirmųjų jo gimimo valandų. Žodžiu, sunku tai išsakyti ir greičiausiai tai supras tik mamos. Tik norėjosi pasakyti, kad skausminga ne tik mažajam, bet ir mamai. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai, jeigu tenka nutraukus maitinimą kažkaip susitvarkyti su besikaupiančiu pienu.

Laukti. Štai ką nusprendžiau daryti aš. Laukti ir stebėti, kada mažoji pradės rodyti didėjančio savarankiškumo ženklus: vaikščioti, lengviau pasilikti su kitais žmonėmis, valgyti pati (šiek tiek apie tai buvau rašiusi čia) . Bet tai tik pasyvūs veiksmai. Labai svarbūs kiti – aktyvūs.

Žindymas – ne migdymui. Manau, čia vienas iš pagrindinių dalykų lemiančių greito ir neskausmingo ar ilgo ir varginančio žindomo nutraukimo procesą. Jeigu mažylis naktį keliasi valgyti kas valandą ar dvi, greičiausiai jis yra įpratęs taip pereiti iš vienos miego fazės į kitą, kai trumpam prabunda. Jeigu ir dieną mažylis yra užmigdomas žindant – atsisakyti maitinimo bus labai sunku. Taigi, jeigu mamytė jau pradeda galvoti apie žindymo nutraukimą, manau, pirmiausia reikia susitvarkyti su šiuo reikalu: atskirti žindymą, kaip valgymą, nuo migdymo. Tai mažylio galvoje turėtų būti du tarpusavyje mažai susiję dalykai. Kaip tai padaryti? Prieš miegą turėtų būti numatyti ir kasdien besikartojantys miego ritualai (apie tai rašiau čia) ir paskutinis veiksmas prieš užmiegant turėtų būti ne maitinimas, o, sakykime, lopšinė, paglostymas, pasūpavimas (bet ne sūpavimas kol užmigs, nes taip gali tekti sūpuoti kas valandą naktį).  Paguldžius į lovytę pavargusį (ne prieš valandą po ankstesnio miegelio, apie dienotvarkes plačiau čia) mažylį, jį glostydavau, dainuodavau, jam atsikėlus vėl paguldydavau. Kelias pirmas dienas – tai varginantis procesas, bet po to vaikas pasiduoda ir supranta, kad nuo šiol užmiegama bus taip. Tokie mokinimosi miegoti epizodai vis pasikartodavo: tai po ligos, kai būdavo įpratus miegoti su tėvais lovoje, tai atsisakant maitinimo ir pan. Plačiau apie juos buvau rašiusi čia. Taigi pradedant galvoti apie maitinimo atsisakymą, man buvo svarbu būti tikrai, kad mažoji užmiega ne su žindymo pagalba.

Kokie dar artumo su mama būdai? Jų reikia ieškoti. Daugiau apsikabinimų, prisiglaudimų, panešiojimų, pažaidimų. Jie padeda mažyliui patirti artumo su mama jausmą, kuris galiausiai žindant lieka vienu iš svarbiausių aspektų, kitais būdais.

Pabandyti atsisakyti tam tikrų maitinimų. Pirmiausia dienos metu rytinio. Žiūrėti kaip mažylis jaučiasi. Po kurio laiko – antrojo. Dar vėliau ir kitų dieninių maitinimų. Mes žindymą užbaigėme, kai po kažkur mėnesio tik naktinio maitinimo vieną naktį jo neprireikė. Sekančią naktį prireikė, o dar keletą kitų – ne. Taigi tai buvo atsisakymas palaipsniui.

Reziumė. Mažylę maitinau 1 metus ir 3 mėnesius. Galiu sakyti, kad žindymo atsisakėme kartu ir palaipsniui. Aš nepatyriau jokių nemalonumų nei psichologinių (kaip rašiau dėl greito nutraukimo) nei fiziologinių (retėjant maitinimams pieno pasigamina atitinkamai vis mažiau ir mažiau). Manau, svarbiausias dalykas padėjęs šį scenarijų mums įgyvendinti – miego ir maitinimo atskyrimas, išmokimas užmigti kitaip nei kad su žindymu. Žinau, kad kitos mamos renkasi kitus būdus atsisakant žindymo ir nesakau, kad jie negeri. Bet tuo pačiu besidalindama savo patirtimi tikiu, kad ji kažkam gali praversti.

Na o žindymo atsisakiusių mamyčių noriu paklausti: kada ir kaip jūs tai padarėte? Greitai ar neskausmingai? Ar ir taip, ir taip?

 

Kaip neprarasti draugių gimus vaikui?

kaip neprarasti draugių gimus vaikui 2016-03-21

Esu girdėjus mamas sakant, kad gimus vaikui draugių ratas sumažėjo. Dažniausiai santykiai atitolsta su tomis draugėmis, kurios vaikų neturi. Kažkuria prasme, tai natūralus dalykas, nes pasikeičia vaiko susilaukusios moters užimtumas, interesai, poreikiai ir pan. Aš labai džiaugiuosi, kad savo santykius su draugėmis pavyko išsaugoti. Bet saugoti tikrai reikėjo. Tai yra, reikėjo sąmoningų pastangų palaikyti bendravimą kitokiomis aplinkybėmis. Pasidalinsiu keletu patarimų toms, kurioms svarbu neprarasti draugių susilaukus mažylio.

Planuoti ir skirti laiką susitikimams. Susilaukus vaiko laisvo laiko jeigu lieka, tai lieka nedaug. Ir mažai jis laisvas. Tačiau kiekvieniems santykiams svarbu skirti laiko. Jeigu jo trūksta, svarbu jį planuoti, numatyti iš anksto, tartis. Jeigu sąmoningai jis nebus paskirtas susitikimui su draugėmis, savaime jo, vargu, ar atsiras.

Neturėti vaiko nereiškia būti neįdomiai. Kaip banaliai beskambėtų, susilaukus mažylio, kartais labai įdomūs tokie dalykai: kiek kartų kitos draugės mažylis miega, kiek kartų keliasi naktį, ką valgo, su kokiais žaislais žaidžia ir pan. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad neturinčių vaikų draugių gyvenimai taip pat yra verti dėmesio ir yra įdomūs. Kartais reikia sąmoningai susitelkti į dalykus, kuriais gyvena jos. Nors kartais ir sunku įsivaizduoti ar prisiminti, koks gyvenimas yra be vaikų, ką galima veikti ir kuo užsiimti, tačiau aktyvus domėjimasis kito žmogaus gyvenimu yra vienas iš svarbiausių dalykų geriems santykiams.

Mano vaikas nėra pasaulio centras. Kaip ir sakiau, gimus vaikui, interesai kurį laiką būna susiaurėję. Natūralu. Kai 24 valandas per parą dėmesys būna sutelktas daugiausiai į mažąjį žmogeliuką, sunku mintis atitraukti nuo jo. Visgi reikia suprasti, kad draugėms, kurios vaikų neturi, tikrai nėra įdomios smulkiausios vaiko gyvenimo detalės. Žinoma, kažkuriais dalykais dalintis galima, bet ne visais iš eilės. Šioje vietoje galima nesunkiai perlenkti lazdą ir savo bendravimo stiliumi atstumti draugę.

Nepasididžiuoti. Nors šis žodis galbūt ir nėra pats tinkamiausias, mintyse turiu tą jausmą, kuris gali kilti žinant, kad kažkurioje srityje esi patyrusi daugiau, žinai daugiau. Nors tai tiesa, tačiau nėra teisinga jaustis pranašesne. Greičiausiai ir vaikų neturinčios draugės anksčiau ar vėliau jų turės, todėl tas labiau patyrusios jausmas tėra laikinas.

Laikas su draugėmis be vaikų. Nors smagu būti ir su savo vaiku ir susitikti su draugėmis tuo pačiu metu, manau, svarbu skirti joms laiko be vaikų. Vienaip ar kitaip vaikai kartais blaško dėmesį ir neleidžia susikaupusiai bendrauti, domėtis, išklausyti ir įsigilinti.

Nebijoti prašyti draugių pagalbos. Per visus šiuos metus nuo Elijos gimimo nebuvo nei dienos, kada būčiau atsisakiusi kad ir smulkios pagalbos. Tiesa, jos paprašyti ne visada drąsu. Vis dėlto, kai išdrįsdavau, likdavau labai patenkinta. Bet dabar ne apie tai. Draugės, neturinčios vaikų, pabuvusios pasaulyje su vaikais, gali geriau suprasti, kame mes gyvename, suprasti pokyčius mūsų gyvenime ir priežastis, dėl kurių mes keičiamės bendravime su jomis.

Visi geri dalykai kainuoja brangiai. Norint išlaikyti gerus santykius su draugėmis po vaiko gimimo, manau, reikia skirti joms dėmesio ir laiko, išlįsti  iš vaikų pasaulio ir pabūti šalia draugių gyvenimo.

Taip jau gaunasi, kad daugiau laiko praleidžiu su draugėmis mamytėmis, tačiau noriu pasidžiaugti ir padėkoti toms draugėms, kurios padėjo man laukiantis (pvz., išdažė sienas) ir susilaukus (pvz., tvarkytis ar gaminti maistą). Dėkoju už supratingumą ir toleravimą viso to, kas atsirado šalia manęs (pvz., dar daugiau vėlavimo, chaoso, triukšmo, veiksmo ir t.t.). Dėkoju, kad lieku jums įdomi net ir labai neįdomiais, atrodytų, dalykais. Dėkoju, kad pastebite IR mane, nes dažnai pastebimas tik mažas vaikas, o mama, tarsi,  išnyksta. Ačiū, Jums.

 

Kaip padėti mažyliui žaisti? Antra dalis

10

Pirmąją šio įrašo dalį galite rasti čia. Na o dabar temą tęsiame toliau.

Gerbti vaiko užsiėmimą. Nors vaikas yra vaikas, tačiau jo domėjimais, susikaupimas, dėmesio sutelkimas ir užsiėmimas kažkokia veikla, manau, yra verti pagarbos lygiai taip pat kaip ir suaugusiojo. Taigi  jei matau kad mažoji labai susikaupusiai „tvarko“ savo žaislus, ar tyrinėja kokį daiktą, stengiuosi neatitraukti jos, sakykime, dėl to, kad laikas valgyti. Palaukiu, kol mažieji reikalai bus sutvarkyti. Kartais norisi leisti sau galvoti, kad vaikas yra vaikas, jo reikalai – vaikiški ir eina po suaugusiųjų reikalų. Tačiau stengiuosi žiūrėti taip, kad gerbdama vaiko užsiėmimą, mokinu jį gerbti kito žmogaus užsiėmimą. O kada vėliau ir kaip kitaip to turėčiau mokinti?

Leisti būti vienam. Nors man kartais susidaro toks įspūdis, kad vaikui nuolat manęs reikia ir aš privalau visą laiką kažkaip su juo užsiimti, tačiau pastebėjau, kad jeigu bent kažkiek kokybiškai praleidžiu laiko kartu su mergaite, paskui ji gali, o, panašu, kad tai jai ir reikalinga, pabūna savarankiškai, užsiima ir pabūna viena. Dr Teresa Belton (dėkoju, draugei Kristinai, kuri pastaruoju metu mane aprūpina naudinga moksline informacija, susijusia su vaikų auginimu) teigia, kad reikia leisti vaikui nuobodžiauti, nes tokioje būsenoje jis mokosi savimotyvacijos, gali atskleisti savo kūrybiškumą ir pan. Pritariu šiai nuomonei. Manau, kad šiais laikais tiek suaugusieji, tiek vaikai yra veikiami labai daugelio dirgiklių ir stimuliacijos objektų. O atsiribojus nuo jų… Dažnai nemokama nemokama motyvuoti savęs tam tikrai veiklai, pačiam formuluoti tikslus ir jų siekti. O kaip su mažyliais? Mano patirtis tokia: kartais būna zirzuliukų, palikus Eliją vieną, tačiau ji susiranda savo užsiėmimą be mano pagalbos. Ir tai, manau, gerai.

„Nusileisti ant žemės“. Taip mūsų šeimoje juokais vadinama tai, kai tėvai „nusleidžia ant žemės pažaisti su vaiku: vaiko lygyje, ant grindų, su jo žaislais, pagal jo taisykles ir poreikius. Prisipažinsiu, kad kartais kyla pagunda vietoje to, kad kokybiškai pabūti su vaiku, geriau paduodi jam kitą žaislą, dažniau jų nupirkti naujų, duoti telefoną ar pan. Kad tik jis būtų ramus. Bet suprantu, kad taip ir formuojasi tėvų įprotis atsiriboti nuo tiesioginio „čia ir dabar“ kontakto su vaiku. Tada statistika liūdnai byloja apie 7 min(?) per dieną, kurias tėvai skiria savo vaikams. Daug dalykų šiam gyvenime turi išmokti mūsų mažieji. Nemažai turi išmokti ir mažųjų tėvai. Prisipažinsiu, kad vienas iš sunkesnių dalykų, kurių dabar man tenka mokytis, tai būtent ir yra „nusileidimas ant žemės“, sąmoningas laiko paskyrimas kokybiškam bendravimui su mažyliu. Jeigu dabar neišmoksiu bent trumpam jam skirti 100proc. savo dėmesio, kada tai padarysiu? Jeigu dabar negalėsiu palikti telefono, kompiuterio, užrašų knygelės ir visų kitų dėmesį atitraukiančių dalykų ir nepabūsiu pilnavertiškai  vaikiškame pasaulyje, kada vėliau pradėsiu tuo rūpintis.

Apibendrinsiu. Nors atrodo, kad mamoms sunkiausia turėtų būti rūpintis mažyliu buitine prasme, man lygiai tiek pat, o gal net dar labiau yra nelengva mokytis prasmingai leisti laiką su vaiku dviese, nemąstant apie savo reikalus, nedarant šimto kitų darbų, o tiesiog būnant su vaiku jo pasaulyje.  Ir visi šie mano išvardinti dalykai nėra tam, kad kurtų didesnę įtampą dėl to, ko dar trūksta iki tobulos mamos ar tobulo tėčio „statuso“, o tam, kad paskatinčiau dėmesingiau įsižiūrėti į mažuosius, nesumenkinti jų poreikių ir kad padrąsinčiau mokytis kokybiškai leisti laiką su savo vaiku.

 

Kaip padėti mažyliui žaisti? Pirma dalis

14

O gal greičiau reikėtų sakyti, padėti leisti laiką. Nors irgi skamba netiksliai. Galvoje turiu tas situacijas, kada mažyliai be miego ir valgymo turi pakankamai ilgą laisvo laiko tarpą pasaulio tyrinėjimui. Atrodytų, nieko čia rimto: vaikas žaidžia arba tėvai žaidžia su juo ir tiek. Tačiau pažiūrėjus giliau, sąmoningai ar ne tėvai mokina mažylį tam tikrų dalykų arba nukreipia jį tam tikra linkme. Taigi pasidalinsiu savo mintimis apie tai, kaip, galima padėti mažyliui prasmingai praleisti savo laisvą laiką.

Stebėti. Pirmaisiais metais vaiko vystymasis ypač spartus ir tam, kad suprasčiau, kokiame etape jis yra ir kokie dalykai jį domina, reikia išties būti dėmesinga. Pastebėjus, kokie dalykai labiausiai konkrečiu metu traukia vaiką, jais galimą jį aprūpinti. Pavyzdžiui, kai tik Elija pradėjo sėdėti, ją labai traukė daiktų iškraustymas, taigi aš jai paruošdavau keletą indelių, dėžučių su įvairiais žaisliukais ir buities daiktais ir tada ji laiminga juos traukdavo, apžiūrinėdavo ir dėliodavo. Pastaruoju metu mažąją traukia įvairūs indeliai su dangteliais. Duodu jai mažų stiklainiukų su dangteliais ir ji gali ilgiausiai uždėti – nuimti, uždėti – nuimti. Įsivaizduojate, kaip įdomu tai turėtų būti, jei tokia veikla tęsiasi valandą? Taigi, tam kad padėčiau vaikui leisti laiką turiu pažinti ir suprasti, kas jam įdomu.

Pritaikyti aplinką mažyliui. Tikriausiai žinote įvairias priemones, skirtas apsaugoti spinteles ar stalčius nuo mažųjų tyrinėtojų? Tačiau tai tik mažoji dalis aplinkos pritaikymo mažyliui ir reikalinga tiems daiktams nuo mažylio paslėpti, kurie būtų jam pavojinga. Arba mažylis pavojingas, sakykime, svarbiems dokumentams.  Manau, kad didžioji dalis namų aplinkos turi būti prieinama mažyliui ir pritaikyta jo tyrinėjimams. Aš daiktus namie perdėliojau taip, kad beveik viską mažoji gali pasiekti, pasiimti, apžiūrinėti ir pan. Klausite, ar neatsibosta visko tvarkyti ir dėlioti atgal. Atsibosta! Tačiau jaučiu, kad negaliu trukdyti vaiko norui pažinti pasaulį. Kokią žinią jis gaus, jeigu visos namų spintelės bus užrakintos, o jam bus galima žaisti tik su savo žaislais? Visgi tam tikrų gudrybių, nukreipiant mažylės tyrinėjimus imuosi. Pavyzdžiui, ant tam tikrų stalčių ar daiktų laikymo dėžių iš lipnios juostelės užklijavau iksiukus. Tai tapo jai traukos ženklu ir, sakykime, iš 4 komodos spintelių stalčių ji atsidaro tą su kryžiukais. Kiti, kad ir neužrakinti nuo jos, bet atidaromi retai. Taigi pasitelkiant išradingumą, galima aplinką pritaikyti mažyliui tai, kad jam ji būtų saugi ir įdomi, o tėvams kelianti minimaliai nepatogumų.

Atsakyti į tvarkos poreikį. Nepamenu, kurioje, bet vienoje iš M. Montessori knygų skaičiau, kad vaikai, turi poreikį, kad aplinka būtų tvarkinga. Nors iš jų elgesio gal taip ir neatrodo, tačiau jei suaugusieji šio poreikio negerbia ir į jį neatsižvelgia, vaikas jį praranda ir vėliau tėvų yra mokomas tvarkos iš naujo. Kaip tai galima daryti? Pažaidus su vienais žaislais vienoje erdvėje, juos kartu sutvarkyti, sudėti į lentynas, ar kitas vietas, kur jie laikomi, ir pereiti prie kitų veiklų; neiti miegoti, kol kambaryje netvarkinga; žaislus laikyti surūšiuotus į tam tikras kategorijas (minkšti, kaladėlės, knygelės, barškučiai ir pan.), nežaisti su viskuo vienu metu. Nežinau, ar kitos mamytės pastebėjote, kad kai žaidžiama su viskuo vienu metu, labai greit toks žaidimas mažyliui atsibosta ir jo nebedomina niekas. Greičiausiai per didelis kiekis žaidimo objektų išblaško dėmesį. Taigi, jau nuo mažens mažylius galima mokinti tvarkos, o teisingiau atsakyti į jų tvarkos poreikį, tuo pačiu patiems pasitempiant tvarkos srityje. O man pasitempti tikrai reikia!

Antra dalis čia.

Kaip užsirišti vaikjuostę? // Video

vaikjuostės rišimas

Apie vaikjuostę buvau rašiusi jau ne kartą. Jeigu neskaitėte, štai.

Užsukite: „Mano vaikas nori būti nešiojamas. Vaikjuostė“ ir „Vaikjuostė: 3 rišimo būdai ir dar šis tas„.

Na o šiandien, kaip ir buvau žadėjusi, pasidalinu vaizdo įrašais, kaip skirtingais būdais rišuosi vaikjuostę. Turiu pasakyti, kad aš nesu specialistė (o tokių tikrai yra) ir parodau tik kaip darydavau aš. Šių rišimo būdų išmokau iš kitų mamų. Nors video įrašai nėra pačios geriausios kokybės (atleiskite) tikiuosi, kad norinčioms taip nešioti savo mažylius vis tiek pravers. Jeigu išbandysite, ar jau nešiojate vaikučius su vaikjuoste, pasidalinkite savo patirtimis! 🙂

Vaikjuostės rišimas veidu į priekį

 

Vaikjuostės rišimas ant šono

Vaikjuostės rišimas veidu į mamą

Už video įrašus ir jų pagražinimą labai dėkoju Tomui ir Deborai. Ačiū, kad prisidedate prie mano idėjų įgyvendinimo.

 

 

 

 


 

Kūdikiui tėvų lovoje – (ne)vieta?

miegoti su kudikiu

Prieštaringos nuomonės. Šis klausimas yra vienas iš tų, kurie kelia daug diskusijų, nuomonės išsiskiria, atsiranda prieštaravimai. Vieni teigia, kad kūdikis nuo pat pradžių turi miegoti savo lovelėje, mokytis nusiraminti ir užmigti pats ar su minimalia tėvų pagalba, tuo tarpu kiti sako, kad tėvai turėtų leisti kūdikiui likti savo lovoje tiek ilgai, kiek jam pačiam norėsis ir taip užtikrinti prieraišių, meile grįstų santykių kūrimąsi. Klausantis šių dviejų nuomonių, natūraliai renkiesi ir palaikai vieną ar kitą pusę ir pagal tai koreguoji savo veiksmus. Betgi jei pasirenki migdyti kūdikį jo lovelėje, visuomet viduje kirbės klausimas, ar tikrai neatstumi mažylio su jo poreikiais ir negriauni jo pasitikėjimo tavimi. Kitu atveju, ramybės neduotų mintys, ar nesi manipuliuojama ir per mažai griežta mažajam princui ar princesei. Esu girdėjusi ne vieną mamą kalbančią taip, tarsi, jaustųsi kalta dėl to, kaip nusprendė dėl kūdikio migdymo arba bandytų pasiteisinti, kodėl daro būtent taip.

Kas iš tiesų svarbu? Aš nesu vaikų priežiūros specialistė, todėl galiu dalintis tik savo mintimis bei patirtimi. Ir štai. Manau, problema kyla tada, kai vienam iš daugelio vaikų priežiūros, auklėjimo klausimų, suteikiama labai daug reikšmės, tarsi, nuo to priklausytų vaiko ateitis, charakteris, sėkmė, santykiai su kitais žmonėmis ir pan. Viskas, ką mes darome su savo vaiku, turi įtakos jo tolimesniam gyvenimui, tačiau ne kažkuris vienas sprendimas ar pasirinkimas. Taigi galvoju, kad ir ką benuspręstume pasirinkti, migdyti mažylį atskirai ar miegoti su juo kartu, tai iš esmės nedaug ką tereiškia viso būsimo vaiko gyvenimo kontekste. Su sąlyga. Su sąlyga, kad mažylis yra mylimas ir į jo poreikius yra atsakoma. Nes sutikite, kad migdyti kūdikį jo lovelėje galima atmestinai, ignoruojant verkimą, neguodžiant ir nepadedant užmigti. Taip pat ir savo lovoje galima migdyti savo mažylį su piktumu, kad jis dažnai keliasi naktį miegodamas atskirai. Taigi svarbiausias čia mūsų požiūris į vaiką ir meilė jam. Iš tiesų, vaikui svarbu jaustis mylimam. Tai yra stipriausia jo gyvenimą veikianti jėga.

Kaip priimti sprendimą? Nuspręsti reikia taip, kad VISIEMS šeimos nariams būtų gerai, nors tai ir nėra labai lengva. Visi tėvai, visos mamos ir visi vaikai yra labai skirtingi. Į tai reikia atsižvelgti ir skirtumus priimti. Vieni tėvai ir mamos išsimiegos labai gerai, net jeigu ir mažylis klaidžios po jų lovą visą naktį, o kiti negalės pailsėti. Taip pat ir mažyliai: vieni lengvai „pasiduoda“ miegui savo lovelėje, o kitiems tai gali būti labai sunku. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje tikslas yra ramus vaiko miegas savo lovelėje. Vieni tėvai prie šio tikslo mažylį ves sparčiais žingsniais, kiti eis mažais žingsneliais, o dar kiti šio tikslo įgyvendinimą atidės vėlesniam laikui. Manau, svarbu pasitarus abiems tėvams priimti bendrą sprendimą, o tuomet jo laikytis neleidžiant sau jaustis kaltiems, kad, remiantis kažkuriuo požiūriu, kažką darome ne taip. Kaip jau rašiau, vaikui svarbiausia jaustis mylimam, o nemiegoti su tėvais, ar miegoti savo lovelėje. Juk meilę vaikas patiria įvairiausiais būdais, ne tik miegodamas kartu.

Mano patirtis. Mano tikslas yra, kad mūsų mažoji pratintųsi miegoti savo lovelėje ir tai jai neblogai sekasi. Po vienos lopšinės trukmės panešiojimo guldau ją į lovytę, glostau veidelį, niūniuoju ir laukiu kol ji užmigs. Dažnai ji pradeda verkti. Dažniausiai tai trunka kelias minutes ir užsnūsta. Kartais ilgiau – tada nuraminu ant rankų ir vėl paguldau. O būna tokių dienų, kai aš arba ji sergame ir tada miegame kartu. Pamenu, kai Eliją berdavo ir naktį jį kasydavosi, miegodavau su ja ir laikydavau jos rankutes. Taigi aplinkybių pasitaiko įvairių ir aklas vieno ar kito požiūrio laikymasis ne padėtų, o pakenktų. Stengiuosi, kad mažylė visos dienos eigoje jaustųsi artima su manim, bendrautų, gautų mano dėmesį ir švelnumą, kad naktį nei man, nei jai nekiltų mintys, jog to buvo per maža ir reikia atsigriebti.

Būkim netobuli tėvai. Miego su vaiku tema yra tik viena iš daugelio, keliančių įnirtingus ginčus (dažniausiai tarp mamų). Manau, taip yra todėl, kad mes, mamos, norime būti tobulos: tobulai mylėti, tobulai prižiūrėti vaiką ar vaikus, tobulai tvarkyti namus ir tobulai skaniai gaminti maistą. Būti tobulos išvaizdos ir turėti tobulus santykius su vyru. Bet juk tai neįmanoma. Dažnai socialiniai tinklai, demonstruodami tobulų žmonių tobulai gražius gyvenimus, sukuria iliuziją, kad tai įmanoma, ir troškimą turėti tobulą gyvenimą. Tačiau toks jis neįmanomas. Taip pat ir su savo vaikais. Tobulais tėčiais ir tobulomis mamomis jiems niekada nebūsim. Ir geriau jau nebūkim. Kaip mano viena dėstytoja pasakė: „Vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia pakankamai gerų tėvų“. Taigi atsisakius tobulumo siekimo vaikų priežiūroje, atsiranda daugiau laisvės.

Kad ir kokį sprendimą priimtume dėl mažylio miego vietos, jeigu iš esmės siekiame atsakyti į jo meilės poreikį jam priimtina forma, mažylis bus patenkintas. Net jeigu kartais matome ašaras jo akyse guldant į lovelę, viskas su juo bus gerai, jeigu apskritai jis jaučia tėvų meilę. Ir priešingai, miegojimas kartu gali ir neatpirkti meilės trūkumo, jeigu tokį mažylis turi savo širdelėje.

Fotografavo Miusla

 

Kiek „kainuoja“ auginti vaiką?

Buvau ne vieną kartą girdėjus žmones kalbant apie tai, kiek kainuoja auginti vaiką. Kai susilaukėme Elijos keli draugai klausė mūsų, kiek papildomų išlaidų atsirado auginant mažylę. Žinoma, galvoje jie turi sauskelnes, drabužėlius, žaislus, vaistus ir visus kitus vaikams reikalingus dalykus. Be abejonės, kūdikiams reikia dalykų. Tikrai išlaidų nemažai ir, manau,  gerai daro žmonės, kurie tokius dalykus apmąsto, toms išlaidoms pasiruošia. Tačiau aš matau dar vieną kainą, kurios pareikalauja kūdikio auginimas. Ir ne pinigais ji skaičiuojama. Jai nepasiruošus, jos neapmąsčius galima nemaloniai nustebti – kodėl taip brangu?

Greičiausiai yra tėvų, kuriems susilaukus kūdikio – vien tik malonumai ir džiaugsmai. Tačiau turiu pasakyti, kad man ta kita vaiko auginimo kaina kartais atrodo labai DIDELĖ. Greičiausiai dėl to, kad iš anksto daug nemąsčiau apie ją. Kokia ji?

Tai nemažas fizinis nuovargis. Per visus metus nemiegojau nei vienos nakties be atsikėlimų. Mažylė keliasi kelis kartus. Keliuosi ir aš. Kartais užtenka pamaitinti, paglostyti ir užmiega toliau, kartais, sakykime, kai dygsta dantys, keliasi kas valandą, o verkšlena net ir per miegus. Na, o 7 valandą ryto, nepaisant to, kad žiemą dar tamsu, jai laikas keltis. Keliamės visi.

Tai daugelio savo poreikių atsisakymas/atidėjimas. Nepriklausomai nuo to, kaip stengiesi, paroje laiko kiekis ribotas, o tam tikri darbai tiesiog užima tiek ar tiek laiko. Kaip atlieki tai, kas būtina, kartais nebeturi jėgų ir noro kažką daryti dėl savęs. Atidedi savo poreikius rytojui. Kitai savaitei. Vasarai.

Tai beprasmiškumo jausmas. Užsiimant buitiniais reikalais, nematomais, nepastebimais, kurie tiesiog užtikrina mūsų šeimos išlikimą, kartais jaučiuosi beprasmiškai leidžianti laiką. Tai, tarsi, stovėjimas vietoje. Teisingiau, kaip bėgimas ratu: tas pats kasdien, o realaus ir apčiuopiamo rezultato, progreso, atrodo,  nėra.

Tai nepilnavertiškumo jausmas. Nes karjeros galimybių šioje srityje nėra, pasiekimų, įvertinimų, paaukštinimų, atlyginimo irgi. Kartais iš aplinkinių pajaučiu, kad būti tik mama – mažoka. Būti namuose, prižiūrėti vaiką – nuobodu. Kartais atrodo, kad visuomenėje nėra pagarbiai žiūrima į tą, kuri „sėdi“ namuose su vaiku ir stumdo parkuose vežimėlį.  „Tai taip, tu būni su vaiku, bet be to vis tiek kažką dar veiki?“ – neseniai paklausė manęs. „Ne, dažniausiai be to nedarau nieko“ – atsakau aš.

Tai kaltė. Kartais jaučiuosi kalta, kad daug ko nesuspėju, daug ko nežinau apie vaikų auginimą, kartais nesuprantu savo vaiko poreikių ar nemoku jų patenkinti. Nepajėgiu palaikyti pastovaus ir kokybiško bendravimo su tėvais, draugai, vyru. Dažnai jaučiuosi kalta, kad man taip ir nepavyksta rasti laiko savo poreikiams.

Tai krizės poros santykiuose. Jos – viena iš didžiausių kainų, kurią man tenka mokėti susilaukus vaiko. Tam tikrai nebuvau pasiruošusi. O greičiausiai pasiruošti ir nelabai įmanoma. Teoriškai iš studijų pamenu žinojau, kad didžiausios krizės poroje kyla gimus vaikui. Na ir? Kaip tam pasiruošti? Žinoma, atrodė, mes puikiai sutariam, kalbamės, kaip gyvensime trise, kaip viską darysime, kaip padėsime vienas kitam. O realybė… Jeigu atvirai, neįsivaizduoju, kas dar labiau galėtų pakeisti poros santykius nei vaiko gimimas. Pakeisti viską. Bendravimą, taisykles, normas, įpročius, pareigas, jausmus. Kartais man atrodo, kad gimus vaikui poros santykius reikia pradėti statyti vos ne nuo pamatų.

Labai niūriai viskas skamba, tiesa? Šį kartą nekalbu apie šviesius motinystės dalykus. Žinoma, jų be galo daug. Dažniausiai tiek daug, kad pakanka atsverti šią kainą. Tačiau jos pamiršti ir ignoruoti, kalbėdama apie motinystę, negaliu. Taigi, kai manęs klausia, kiek maždaug kainuoja auginti mažylį, atsakau, jog labai daug. Tai brangu. Kaina didelė.

Kaip su visu tuo gyventi? Kaip kasdien mokėti šią kainą ir nebankrutuoti? Aš sau turiu tokį atsakymą. Vaikas nėra tam, kad teiktų man vien tik malonumą, džiaugsmą ir pan. Jis šiame pasaulyje ne dėl manęs. Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės laukia vaiko, tarsi dėl savęs, savo malonumui. Tuomet su juo elgiasi taip, kaip jiems malonu. Aš žiūriu kitaip. Manau, kad mano darbas, pareiga ir tikslas rūpintis savo vaiku, atsakyti į jo poreikius, mylėti jį. Nepaisant to, ar  man visada tai teikia malonumą. Aš pasirenku mylėti, t.y. daryti tai, kas jam reikalinga, atsakyti į poreikius ir norus, net jeigu tai ir brangiai kainuoja. Geri dalykai kainuoja brangiai.