Kategorija: Namai

Nuo 2,5 metų į mokyklą!

Kai pradėjome Elijai ieškoti darželio užsukome į arčiausiai mūsų esančią įstaigą, kurioje dienos metu matėme daug mažų vaikų. Galvojome, kad ten yra darželis. Sužinojom, kad jeigu Elijai yra virš 2,5 metų, ji eis būtent į šią mokyklėlę. Susitvarkėm dokumentus ir štai jau antroji savaitė praėjo. Lietuvoje Elija jau buvo lankiusi darželį metus laiko, tad kol mūsų įspūdžiai neišblėso pasidalinsiu, kaip atrodo jos patirtys čia. Mokykloje! O tiksliau kažkur pusiaukelėje tarp darželio ir mokyklos.

Trumpesnis laikas. Elija mokykloje būna nuo 8:45 iki 15:35. Kas yra keliomis valandomis trumpiau nei būdavo Lietuvoje darželyje. Žinoma, galima atvesti anksčiau arba pasiimti vėliau, bet tai būtų priežiūros laikas, už kurį reikėtų papildomai mokėti.

Atsineštinis maistas. Man tai tikra naujiena ir iki šiol labai maloni. Didelė laisvė tėvams pasirinkti, kuo maitinti vaikus priešpiečių metu. Kita vertus ir papildoma atsakomybė, nes Lietuvoje Elija darželyje buvo maitinama tris kartus + tarpuose užkandžiai ir dėl maisto man nereikėjo sukti galvos. Dabar kiekvieną vakarą apgalvoju, kad suruoštas maistas jai patiktų, būtų pakankamai įvairus ir sveikas. Kol kas laimėjimai! Elija suvalgo itin sveikus sveikus dalykus, į kuriuos anksčiau net nežiūrėdavo.

Nėra pietų miego. „Jeigu vaikai būna labai pavargę ir bežaisdami (!) užmiega, mes juos paguldome ant sofučių, bet tokio kaip pietų miego nėra“ – sakė mums direktorius, kai per pirmą mūsų susitikimą užvertėme jį gausybe klausimų.

Tiesą pasakius, Elijai jau kažkur nuo 2,5 metų užmigti per pietus sekdavosi vis sunkiau. Jei ir pavykdavo, tuomet vakare ji pajėgdavo užmigti tik apie kokią 22 val. Taigi dar iki sužinant, kad mokyklėlėje pietų miego nebus, aš leisdavau Elijai dieną nemiegoti ir vakare ji eidavo miegoti kažkur tarp 19:30 ir 20:00. Labai greitai ji prie tokio rėžimo prisitaikė ir puikiai jautėsi. O ir man, tiesą pasakius, būnant su ja namuose, būdavo lengviau, kai migdymas vienas ir greitas, nei du ir ilgi. Tik mane griaužė kaltės jausmas: kaip čia toks mažas vaikas ir dieną nemiegos. Pabandžiau paieškoti informacijos apie vaikų dienos miegą. Radau informacijos, kad 2-3 metų vaikams pietų miegas jau nėra toks reikalingas kaip pirmaisiais gyvenimo metais ir miego kokybė dienos metu neprilygsta nakties miegui. Kiti sako, kad rimtų tyrimų su pagrįstomis išvadomis nėra atlikta, todėl geriausia žiūrėti į individualius vaiko poreikius. Tai taip ir žiūriu. Nelabai ką galiu pakeisti mokyklos, kurioje vaikai nemiega, tvarkoje, taigi vakare guldau Eliją anksčiau, ji nebūna pervargusi, o ryte keliasi apie 7.

Trumpasis trečiadienis. Trečiadienį vaikai mokykloje būna tik iki pietų, iki 12 val. Tuomet laikas su tėvais. Su naujienlaiškiu iš mokyklos gauname ir rekomendacijų, ką tą dieną galime nuveikti (pavyzdžiui, kokios miestelyje veikia parodos ir pan.).

Vaisių trečiadienis. Vaikai trečiadieniais mokykloje gali valgyti tik vaisius ir jais vieną kartą per mėnesį pasirūpina mokykla.

Uždrausti saldumynai. Mokyklos politika yra tokia, kad vaikams neleidžiama atsinešti į mokyklą jokių saldumynų. Kita vertus, šokoladinis pienas, sultys nėra laikoma saldumynais. Man tai, kelia šypseną, bet iš esmės mokyklos be saldumynų mintis man patinka.

Skambučiai. Vaikams skambučiai tai ženklas, kada eina pietauti, kada grįžta iš lauko ir pan. (kaip aš suprantu, nes Elija dar nepapasakoja 🙂 ), o tėvams tai ženklas, kad jau vaikas turi būti klasėje arba dienos pabaigoje, kad reikia pasiimti iš klasės. Man įpratus prie laisvės, kai Lietuvoje į darželį buvo galima šiek tiek vėluoti ir ateiti pasiimti bet kokiu laiku, čia pirma savaitė buvo tikrai įtempta.

Drausmė. Gal čia klaidingas pirmas įspūdis, bet net mažiausi mokykloje man atrodo labai drausmingi. Pavyzdžiui, ateidama pasiimti Elijos visada jos klasę matau per langą. Prieš pat paskutinį dienos skambutį visi vaikai kasdien sėdi apsirengę, laiko savo kuprines ir laukia. Dažnai mokytojos net nebūna šalia jų arba ji rengia kurį nors vaiką, o visi sėdi ir laukia.  Nežinau viso konteksto, bet man gražu, kaip drausmingai vaikai elgiasi, tuo pačiu per pertraukas gerai išsidūkdami lauke.

Autobusas. Praėjusi savaitė buvo pirmoji, kai prie namų Eliją įsodindavau į mokyklos autobusiuką ir popiet laukdavau jos grįžtančios. Pirmi kartai buvo labai neramūs man. Ypač kai vėluodavo grįžti. Bet žiūriu aš į kitus mažuosius Elijos amžiaus, kurie kasryt važiuoja ir šypsodamiesi mojuoja tėvams per autobuso langą ir žinau, kad tai ne mirtinas reikalas. Tiesiog čia vaikai auginami kitaip, nuo mažens jie kažkokie savarankiški, krypuoja su savo mažom kuprinytėm… Žinau, kad negaliu leisti sau jaudintis, bijoti ar jaustis kalta, nes Elijai nuo to drąsiau nebus. Kaip tik. Atvažiuoti čia gyventi kaip tik ir norėjau dėl to, kad įgyčiau patirties, pamatyčiau, kaip gyvena kiti ir išbandyčiau naujus dalykus. Tai ir bandom.

Kalba. Išvykę esame dar, palyginus, neilgai, todėl reikalai su nauja kalba kol kas yra labai paviršutiniški. Prisipažinsiu, kad svetima kalba vaikui buvo viena iš didžiausių mano baimių. Mokykloje Elija girdi tik olandų kalbą. Ir, žinoma, jos nesupranta. Paaiškinti tokio amžiaus vaikui, kad yra skirtingos kalbos, nėra lengva. Prieš pradedant vesti Eliją į mokyklą mokiau ją pagrindinių žodžių, kurių jei reiks mokykloje (pavyzdžiui, „noriu į tualetą“, „noriu gert“ ir pan.). Aiškinau jai, kad mokytoja nemoka mūsų žodelių ir jai reikia pasakyti kitus žodelius. Jau trečią ar ketvirtą dieną mokytoja pasakė, kad ji į tualetą pasiprašė jų kalba. Bet. Antros savaitės pabaigoje namuose vis nugirsdavau bežaidžiančią Eliją sakant man nesuprantamus skiemenis (arba man paranoja 🙂 ). Buvau skaičiusi, kad dvikalbiams vaikams svarbu aiškinti taisykles, kur yra kalbama kuria kalba. Taip stengiuosi ir daryti. Aišku, dar tai tik pati pradžia ir dvikalbystės temų mano įrašuose tikriausiai bus dar ne viena 🙂

Štai tokios mūsų šeimos patirtys pradedant leisti savo mažąją į mokyklą. Na, skaitytojos, prisipažinkite, ar jūsų tarpe yra išvykusiųjų, kurios turi įdomių patirčių su vaikų ugdymo įstaigomis svečiose šalyse ar tų, kurios augina dvikalbius vaikus?

Read more

Didysis persikraustymas ir daug mažų dalykų

Jau buvau užsiminusi ankstesniame įraše, kad mes naujuose namuose. Naujoje vietoje, kažkur ramaus miško pakraštyje tarp Olandijos ir Belgijos. Šis išsikėlimas toks įspūdingas (labiausiai mano galvoje), nes dar niekada neteko ilgesniam laikui išvykti su tiek nedaug daiktų, be aiškaus plano, su vaiku ir su dideliu pokyčių diskomfortu. Jau maždaug pusantro mėnesio esame čia, mokomės su Elija važiuoti vienu dviračiu, pratinamės prie sumuštinių priešpiečiams, laužome liežuvius (ar kažką kito) bandydami išgauti tam tikrus kitos kalbos garsus ir bandome perprasti, kaip dalykai veikia čia. Juokingiausia dalis – šiukšlių išvežimas. Kelias savaites jų iš mūsų kiemo neišvežė, nes buvo ne tokie maišai, paskui maišai tie, bet užrišti ne taip. Kai galiausiai jas po kelių savaičių išvežė, jautėmės nugalėtojai! Iki tol, kol supratome, kad tai tik apie vienos rūšies šiukšles. Liko perprasti rūšiavimą.

Nors iššūkių nemažai, kol kas sprendimu apsigyventi čia esu labai patenkinta. Jaučiu, kaip mano gyvenimo būdo, žinojimo, įpročių ribos prasiplėtė. Taigi šis išvykimas dar viena priežastis, kodėl blog’o turinys keičiasi. Laikas bėga ir jau dabar esu toli toli nuo tų pirmųjų įrašų apie gimdymą, maitinimą, kūdikių miegą ir… sauskelnes.

Vienas iš sudėtingiausių dalykų, kurių turėjau pradėti mokytis tai neplanavimas.  Aš šiaip esu mėgėja planuoti, susidaryti ilgiausius sąrašus užduočių ne tik sau, o ir savo vyrui ir išsikelti tikslus (beje, moku tai daryti labai teisingai: tikslai konkretūs, išskaidyti į etapus ir su terminais). Visa tai gerai, tik kartais pastebiu, kad tai sukelia įtampą, vieni to-do sąrašai pakeičia kitus, mano žvilgsnis dažnai nukreiptas į ateitį, į rytojų, į kitą savaitę ir rečiau į šią akimirką. Nors planuodama galiu padaryti daug dalykų išspręsti daug problemų ir sutvarkyti krūvas reikalų, tačiau tai padarius ramybės ir džiaugsmo nepadaugėja.

Kartais laikau rankose tai, ko norėjau, arba padarau tai, ką buvau numačiusi ir tame nė kiek nėra laimės. O kartais, priešingai, – laimė mane užtinka nieko nesiekiančią ir nepasiekusią. Tai kaip čia man radus tą vidurį? Kaip judėti į priekį ir siekti savo tikslų, bet tuo pačiu ir mokėti įsižiūrėti į šią akimirką ir neleisti sau vien tik gyventi darbų sąrašais?

Šio mūsų išvykimo patirtys man parodė, kiek daug dalykų priklauso ne nuo mūsų ir ne visada tikslai ir planavimas gali pagelbėti. Ir priešingai – kiek daug džiaugsmo galima atrasti dabar ir čia, su tuo, ką turi ir tik keliaujant link savo tikslų.

Man labai gražu, kaip Elija moka džiaugtis šia akimirka. Pavyzdžiui, kai ji valgo kažką jai labai skanaus, ji šypsosi, pradeda šokti. Matau, kaip ji mėgaujasi. O tuo tarpu aš mąstau ne apie tą akimirką ir tą gražų besišypsantį vaiko veidą, o apie tai, kaip viskas bus, kai man ją, prišveitusią saldumynų ir visą super energingą reikės užmigdyti. Tai žinoma labai simboliška, bet apie tai, jog aš noriu vis labiau mokėti mėgautis šia akimirka ir mažiau galvoti apie ateitį.

Prie kitokio oro jau beveik pripratome, Elija grūdinasi ir kartais išdrįstu ją vestis į lauką be kepurės (nes mokyklėlėje vaikus lauke matau be kepurių, tai kažkaip turiu ją paruošti). Bet kartais, dažniausiai kai išsiruošiam kažkur visi kartu, užšąlam vos tik iškišę nosis iš namų. Tada ieškome jaukių vietelių sušilti. Iki šiandien mūsų šeimos favoritas Brownies and DownieS. Kavinė, kurioje darbuojasi Dauno sidromą turintys žmonės. Jie atneša maistą, prie vieno iš staliukų lupa obuolius, lanksto servetėles, nuneša lėkštes. Daug garsaus ir garsesnio nei įprastai galima išgirsti iš padavėjų juoko ir apsikabinimų. Ir jeigu su virtais pastarnokais sumuštiniuose man dar reikia apsiprasti, pati kavinės idėja susižavėjau iškart.

Kalbant apie maistą. Pasidalinsiu idėja, kokio projekto ėmėsi mūsų šeima. Norėdami praplėsti gaminamo maisto įvairovę pasirinkome tokią strategiją: pasirenkame kažkokią vieną šalį, pasidomime, kokia yra jos tradicinė virtuvė, išsirenkame jos favoritus ir bandome. Taigi pirmieji bandymai buvo su Israelio virtuve. Vienbalsiai geriausias išbandytas receptas – sabih (pita duonelėse keptas baklažanas, pomidorai, agurkai, raudonieji svogūnai humusas, marinuoti agurkai, virti kiaušiniai (nebūtina)). Mano atradimas – mujadarra (ryžiai + rudieji lęšiai + daug keptų svogūnų). Taip pat gaminome Shawarma, israelietiškas salotas, lavašus su falafeliais ir shakshuka.

Šis eksperimentas mums labai patiko, daug naujovių bus įtrauktos į mūsų šeimos receptus ir esame nusiteikę tęsti.

Turėdama daugiau laiko (nes kol kas dar nedirbu) su džiaugsmu paskęstu tarp knygų ir skaitau iš karto kelias. Jau pasakojau apie mano mylimiausią – „Visas tūkstantis dovanų“ ir apie tai, kaip ji keičia mano požiūrį į mažus kasdienybės dalykus.

Taip pat pagaliau savo rankose laikau Flow žurnalą, kurį pirmą sykį į rankas paėmiau Knygų ministerijoje Kaune ir pasakiau sau, kad tai bus mano pirmas pirktas žurnalas Olandijoje. Iš to džiaugsmo neapsižiūrėjusi nusipirkau jį ne anglų, o olandų kalba, bet pažadėjau sau perskaityti nors ir su žodynu rankose.

Dar vienas žurnalas, kurį jau buvau pamėgusi iš anksčiau vtwonen. Apie namus ir jaukias idėjas jiems.

Praėjusios savaitės istorijas baigiu su linkėjimu pamatyti mažus džiaugsmus čia, dabar, tame, kas yra aplinkui.

Gražaus ateinančio savaitgalio!

Read more