Atgal į darželį: ko reikia?

Elija jau turi vienų metų darželyje patirtį. Apie ją dar kada nors papasakosiu, o šiandien noriu pasidalinti sąrašu dalykų, kurie mano nuomone reikalingi darželiui. Jeigu jūsų mažylio laukia pirmieji kartai darželyje, gal dar šiame sąraše rasite kažką, apie ką nebuvote pagalvojusios.

Patogūs drabužėliai, kurių negaila išpurvinti. Vaikai laiką darželyje leidžia aktyviai, svarbu, kad jiems būtų patogu. Sakykime, su džinsais lakstyti ir žaisti gal ne taip patogu kaip su trikotažinėmis kelnėmis, tympomis ir pan. Taip pat esu pasimokiusi, jog puoštis gražiausiais drabužėliais neverta. Juos dažniausiai skalbdavau po kiekvienos dienos (ir dažniausiai ne po vieną komplektą). Bet šiemet vieną išimtį tikrai padarysime! Vienos Tie Špokai suknelės istorija mūsų namuose prasidėjo vos gimus Elijai. Man ji taip patiko, kad nebuvus mažesnių dydžių pasiryžau spintoje ją saugoti iki Elija paūgės. Ir štai, po dviejų metų traukiame į dienos šviesą ir laikome sukryžiavę pirštus, kad nebūtų išėję iš mados.

Neperšlampami lauko drabužiai ir avalynė. Labiausiai praėjusiais metais pasiteisino neperšlampamų kelnių ir striukytės komplektas ir botai. Gal tai ir nėra gražiausia kaip galima aprengti vaiką, tačiau man visada būdavo ramu, kad nesušlaps, neperpūs vėjas, o ir prižiūrėti daug lengviau. Mes tokį kelnių ir striukės komplektą buvome gavusios dovanų, o kitų grupės vaikų mamoms užatakavus mane klausimais, kur pirkau, supratau, kad gal nėra taip lengva rasti. Šiemet aš radau internetinėje Lindex parduotuvėje (dabar jie siūlo 10€ nuolaidą perkant už 40€ ir nemokamą pristatymą į parduotuvę). Pasižvalgykite, gal kažkas bus tinkamo ir jums. Na o apie botus naujienos tokios: man ilgai ieškojus kažko gražaus ir stilingo, Eliją sužavėjo vieni su blizgučiais. Taigi įsigijome Maximoje labai nebrangiai.

Kepurė ir šalikas. Kepurė turėtų būti arba su raišteliais arba gerai aptempta. Jei yra nors kiek laisvumo – ausys būna plikos. Ne tai, ką mamos norėtų matyti vėjuotą rudenio dieną. Praėjusiais metais bandėme skareles ir movas. Geriau, mano nuomone, užrišamos skarelės – mažesnė tikimybė, kad bežaidžiant kaklo šonai bus pliki. Šiemet mums pasisekė ir labai gražų komplektą sumedžiojome Happeak praduotuvėje, kurioje šiuo metu daug ir didelių nuolaidų.

Batai. Ieškant batukų rudeniui mano reikalavimai du: be raištelių ir lengvai prižiūrimi. Pernai turėjome vienus verstos odos, tai juos tekdavo valyti ar plauti po kiekvieno išėjimo į lauką. Šįkart žvalgausi daugiausiai po musumazyliai.lt ir trepsiukas.lt. Jeigu ir jūs gerus dalykus medžiojate musumazyliai.lt, galite užmesti akį ir į mūsų virtualią spintą.

Tapkutės. Visas, kokias gražiausias esu mačiusi, būdavo uždaros ir su tokiomis darželyje vaiko kojytė kaisdavo. Patogiausios buvo labai paprastos, medžiaginės, odiniu paduku iš PC Maxima. Tokias nešiojo beveik visus metus.

Vardo lipdukai drabužiams, avalynei ir daiktams. Per praėjusius metus ne vieną kartą grupėje pamesti drabužiai ar daiktai ieškodavo savo šeimininkų. Kai kurie taip ir nerasdavo. Nors tai nėra pirmo būtinumo dalykas, man pasirodė labai praktiška (o gal tiesiog madinga?). Kartu su Elija sužymėjome dažniausiai kartu su ja į darželį keliaujančius daiktus. Tokius lipdukus galima užsisakyti vardoetikete.lt ir mus jie pasiekė jau sekančią dieną.

Gertuvė ir dėžutė maistui. Ar tik Elija viena mėgsta priešpusryčius pakeliui į darželį? Jiems išsirinkome priešpiečių Svajingai.lt dėžutę su perskyrimais, kad susipakuoti būtų galima keletą rūšių užkandžių. O dėl naujos gertuvės: teikiu jai daug vilčių. Kurį laiką labai mėgusi vaisių ir žaliuosius kokteilius, jau kuris laikas Elija jų atsisako. Turiu viltį, kad nauja gertuvė padės kokteiliams kitokiu pavidalu grįžti į mūsų pusryčių meniu.

Seilinukas. Tikriausiai aišku, kad valgymo pačiam pradžiamokslis geriausias su guminiais seilinukais, tiesa?

Mėgstamiausias žaislas. Pabaigai tai, kas tikrai nėra būtinybė, bet Elijai labai padėdavo darželyje jaustis ramiau. Nors ji mėgstamiausio neturi, kiekvieną rytą į maišelį susidėdavo tai, ko jai reiks darželyje, mačiau, kad kažko „savo“ turėjimas jai padėdavo ramiau pasilikti darželyje.

 

Išsaugoti prisiminimus

Gyvendama vieno kambario bute išmokau atsisakyti nereikalingų daiktų, neapsikrauti jais ir daiktai tik dėl prisiminimų man atrodė nereikalingi. Bet kai kažkada norėjom pažiūrėti dar mažos (dabar ji jau didelė!) Elijos nuotraukas, radome tikrą nuotraukų „bardaką“ kompiuteryje. Ypač pirmaisiais mėnesiais pripyškinom, sutvarkyti nuotraukų neturėjom laiko, taigi taip viskas ir liko. Žodžiu. Jokios nostalgijos, grauduliukų ir gražių prisiminimų nepatyrėme. Supratau, kad vieną dieną turėsiu viską sutvarkyti ir padaryti taip, kad prie tų gražių prisiminimų būtų galima lengvai prisiliesti. Ir šiandien ta diena atėjo.

Pirmiausia apie albumą. Jis iš Baltai Balta. Ir jis yra nuostabus. Vienas gražiausių, kokį esu mačiusi. Odinis viršelis, balto storo popieriaus lapai, mielos iliustracijos ir gražūs žodžiai. Albume yra palikta pakankamai vietos užrašyti informacijai apie naujagimį (buvo laikas, kada gramų tikslumu žinai svorį tik gimus…), apie mažylio vardą, pirmųjų dienų ir visų pirmųjų metų prisiminimus. Jeigu atsukčiau laiką atgal, tų mažų patirčių ir minčių būčiau tiek prisirašiusi… Atrodė, niekada nepamiršiu. O pasimiršta. Labai daug kas pasimiršta.

Procesas. Nuotraukas visada darausi Eurokos. Nuo tų senų senų laikų vis dar atrodo, kad čia labai patogu užsisakyti iš namų ir nueiti po kurio laiko pasiimti. Greičiausiai dabar daug kur jau taip galima? Foto prekių parduotuvėje pirkau specialią dvipusę lipnią juostelę, kurią patogiai galima plėšti vienodo dydžio gabalėliais ir klijuoti nuotraukas į albumą. Visa tai užtruko. Tačiau procesas malonus. O ir rezultatas mane labai džiugina. Man nebereikia tų šūsnių nuotraukų kompiuterio ekrane, kai prie tų pačių nuostabiausių akimirkų galiu prisiliesti taip paprastai. Toks nuotraukomis pripildytas albumas būtų puiki dovana seneliams. Pagalvojau.

 

Kokteilinė mažųjų paslaugoms

kokteiline

Žalius vaisių kokteilius sau darausi jau daug metų, o mūsų mažąjai jau nuo pat primaitinimo pradžios. Šįsyk įvairiausius receptus išbandom su nauja Philips kokteiline. Trumpai apie ją:

– rankiniu būdu reguliuojamas plakimo greitis: skirtingiems produktams galima parinkti skirtingą greitį. Kai darau igdolų pieną, geriausiai susismulkina, kad pradžioje įjungiu lėtesnį rėžimą, o kai riešutai susismulkina – greitesnį;

– 2 litrų talpa – pakankamai didelė, kad vienu plakimu būtų galima kokteiliais pavaišinti visą šeimą. Bet plakant kokteilį ir vienam žmogui, mažas kiekis susiplaka taip pat gerai;

– stiklinis indas, todėl sunkokas;

– plovimo funkcija: pasinaudojus kokteiline į ją įpilu šiek tiek vandens ir plovimo rėžimu juo išplaunamas indas, belieka tik nuskalauti. Galima šį indą plauti indaplovėje;

– skysčio talpa lengvai užsifiksuoja ant kokteilinės korpuso;

– ledukų smulkinimo funkcija: nors jos dar neišbandžiau, nes šalčio ir taip pakanka, jau įsivaizduoju, kokius šaltus kokteilius galėsim gerti atėjus vasarai.

O dabar pasidalinu, keliomis kokteilių idėjoms, kurios mums labai patinka:

1 | obuolys + bananas + saliero stiebas + špinatai

2 | spanguolės + apelsinas + granatas + cinamonas + chia sėklos

3 | kriaušė + špinatai + imbieras (supjaustytas smulkiais gabalėliais)

4 | avokadas + bananas + migdolų pienas

5 | kale lapai + ananasas + koksų pienas + šviežio kokoso riešuto gabalėliai + chia sėklos

6 | moliūgas + bananas + migdolų pienas

7 | obuolys + mėlynės (šviežios arba šaldytos) + saulėgrąžų daigai + bananas

8| obuolys + ananasas + kanapių sėklų branduoliai

 

 

 

 

 

 


 

Dar kartą apie mažųjų maistą + smulkintuvo apžvalga

mazyliu maistas

Dabar Elijai jau daugiau nei pusantrų metukų ir jaučiu, kad jau po truputėlį išeiname iš dviejų skirtingų šeimos meniu laikotarpio. Vis dažniau visi valgome tą patį maistą. Ir kol pirmųjų valgymų patirtys dar visai neišgaravo iš galvos, pasidalinsiu paskutiniais pastebėjimais, kaip klostėsi šis etapas.

Skysčiai. Kai mažylis pradeda valgyti papildomą maistą, rekomenduojama pradėti duoti gerti vandenį. Ir bent jau mums šis pokytis nebuvo toks lengvas. Nesinorėjo mažajai jo ir viskas. Buvo išbandytos visokio tipo gertuvės – nieko. Nežinau, ką rekomenduoja specialistai, tačiau mes keletą mėnesių laukėme ir vylėmės, kad pienelio pakanka kaip skysčių. Daugiausiai nerimo buvo, kai susirgus tridiene karštine, Elija gėrė visai mažai ir pritrūkus skysčių teko gulėti ligoninėje su lašelinėmis. Tuomet gydytoja patarė du dalykus. Kai vaikas serga ir negeria, vandenį su švirkštu (be adatos, žinoma) suduoti taip dažnai, kad būtų išgertas dienos rekomenduojamų skysčių kiekis. Kitas dalykas – nebijoti ligos metu duoti saldaus gėrimo: jei mažylis nevalgo – neturi energijos, saldumas jos suteikia. Taip pat tai paskatinimas vaikučiui pačiam gerti. Apskritai su vandens gėrimu lūžis įvyko savaime. Vieną dieną pradėjo gerti vandenį ir geria iki dabar.

Nevalgymas. Pradėjus išbandinėti maistą nuo 6 mėnesių, Elija tikrai nebuvo juo sužavėta. Bulvė. Kopūstas. Cukinija. Neatrodė skaniai. Ilgą laiką pagamintą maistą ji tik paragaudavo. Negalima buvo sakyti, kad valgydavo. Ką aš dariau, tai leisdavau jai valgyti pačiai. Daržoves išvirdavau mažais gabalėliais ir leisdavau valgyti su rankutėmis. Be to, kad matėsi kaip lavėja jos smulkioji motorika, maisto suvalgoma būdavo vis daugiau. Taip pat virdavau košytes ir trindavau jas su smulkintuvu (vieno nuostabaus smulkintuvo apžvalga žemiau) iki vientisos kreminės konsistencijos. Vėliau išvirus daržovytes jas smulkindavau su ta smulkintuvo dalimi, kuri ne sutrina iki košelės, o kuri susmulkina iki mažų gabalėlių. Ir košeles leisdavau valgyti pačiai, tuo pat metu padėdavau su kitu šaukšteliu pati. Galėčiau labai plačiai rašyti besidžiaugdama, bet pasakysiu trumpai: kai matau, kaip sklandžiai mažylė dabar valgo pati, žinau, kad vertėjo jai leisti mokytis nepaisant to, kiek po to tekdavo tvarkytis.

Žali kokteiliai. Žali nebūtinai žalios spalvos. Labiau apie tai, kad žalias, gyvas, termiškai neapdorotas maistas. Kokteiliai iš vaisių skanūs, todėl prie jų lengvai priprantama. Pradžioje jie gali būti labai neutralūs: bananas + obuolys. Vėliau gali prisidėti keli lapeliai špinatų, kale lapas, keli saulėgrąžų daigai, chia sėklytės, goji uogos ir pan. Gerai tai, kad tokius kokteiliukus galima padaryti su maisto smulkintuvu. Man tai buvo aktualu kelionių metu. Žinoma, galbūt jausis stambesni  kietesnių sudedamųjų dalių gabalėliai, bet iš esmės geriau negu nieko, kai, sakykime, atostogauji pajūryje su mažyliu. O apskritai, jei padarau savo šeimynėlei po žalią kokteilį ryte, jaučiuosi užtikrinusi, kad jie gauna pakankamai vitaminų. Vienas sveikas pavalgymas per dieną man jau yra 25 ar 33 proc. sveikos mitybos 🙂

Nepakeičiamas smulkintuvas. Jis man atrodo nepakeičiama priemonė gaminant maistą kažkur iki 1 metų amžiaus. Dažnai kreminės konsistencijos košelės pirmaisiais primaitinimo mėnesiais būdavo labiau mėgiamos. Vėliau šiek tiek pertrynus, bet kokį maistą, jis būdavo suvalgomas sklandžiau. Turėjau galimybę išbandyti šį Philips smulkintuvą ir štai keletas pastebėjimų apie jį, jeigu ketinate pirkti smulkintuvą.

  • Smulkintuvas kartu su smulkinimo indu dirba labai tyliai.
  • Smulkinimo greitis reguliuojamas stipriau spaudžiant mygtuką. Tai man pasirodė labai patogu.
  • Trintuvo antgalis yra be skylučių (kokį turėjau anksčiau), todėl trinant nesitaško.
  • Mano nuomone, jis yra tinkamas žaliems kokteiliams pasidaryti, jei neturite kokteilinės.
  • Smulkintuvo antgaliai keičiasi labai lengvai ir gerai užsifiksuoja.
  • Smulkinimo indas yra didesnės talpos. Svarbu, ką dažniausiai tokioje talpoje jums tenka smulkinti. Jeigu nedidelius kiekius, didesnėje talpoje jie pasklinda ir ne taip gerai susitrina kaip mažoje. Tuo tarpu, jei dažniau smulkinami didesni maisto kiekiai, mažoje talpoje telpa nedaug ir smulkinti tenka per kelis kartus. Į tai verta atsižvelgti renkantis smulkintuvą.

Primenu, kad ČIA galite rasti idėjų mažylio meniu 🙂

 

 

 

 


 

Mažųjų Helovinas

vaiku-helovinas2
Neatsimenu, kada rašiau su tokiu dideliu užsidegimu ir emociniu įsijautimu. Pasakysiu kodėl. Kol neturėjome vaikų, Helovino šventė atrodė vienaip. Dabar kaip esame šeima su vaiku, mus pasiekia ar labiau pastebime tą informaciją, kuri susijusi su mažaisiais. Kažkas, į ką anksčiau neatkreipdavome dėmesio. Ir… Štai ką pastebiu paskutiniu metu: šventė vaikams „Raganų puota“, baubų piešimo dirbtuvės, Pinterest nuotraukos su kaukolių piešiniais ant mažų veidelių, vaiduoklių dekoracijos ir pan. Man kyla daug klausimų.

Kokia šios šventės prasmė? Štai ką apie šios šventės ištakas rašo Vikipedijoje: tai šventė, „kuri būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei“. Žinoma, šiandien apie tai niekas nekalba ir negalvoja. Kaip ir apie kitų švenčių ištakas. Tiesiog švenčia. Tačiau tai nepakaičia fakto, ką reiškia švenčių ritualai ir simboliai. Kam jei buvo skirti. Esu girdėjusi įvairių Helovino sąsajų su baisiausiais dalykai, gal neturiu pakankamai laiko, kad išsiaiškinčiau, kaip viskas iš tiesų, tačiau man pakanka žinoti, jog tai mirties tematikai skirta šventė. Man pakanka to, kad aš atsisakyčiau tokių švenčių ir neįtraukčiau į jas savo vaiko.

Nors Elijai dabar tik pusantrų ir ji dar daug dalykų nesupranta… Kalbu ir apie kitus vaikus, su kuriais galbūt tėveliai žada švęsti šią šventę. Ar tikrai prie mažųjų dera mirties tema? Ar tikrai gražu kaukolės ant jų veidų ir vorai plaukučiuose?

Kodėl visomis metų dienomis mažiesiems yra sakoma, kad baubų nėra, raganos neegzistuoja ir jų nereikia bijoti, tačiau per Heloviną viskas egzistuoja ir viskas atrodo gąsdinančiai? Kodėl vieną metų dieną vaikams galima pamatyti, kad visa tai egzistuoja? Ir ar jų mažose galvelėse nekils baimių sekančią dieną po Helovino, kai gulės vakare savo lovelėse ar atsibus naktį?

Labai akivaizdu, kad Helovino šventimas yra labai populiarus ir madingas dalykas. Man tai liūdna šventė. Ir net ne šventė. Man būna skaudu socialiniuose tinkluose pamatyti savo draugų kruvinus veidus ar žaizdotus kūnus. Labai norėčiau niekada nepamatyti jūsų, brangieji, tokių. Dar labiau nenoriu pamatyti jūsų vaikučių įtrauktų į mirties šventę. Manau, jog tai ne jiems. Tegu jiems būna moliūgų sriubytė, žvakės ant palangės, bet ne žvakės baisiomis mimikomis išskaptuotuose moliūguose.

Tikrai daug klausimų kyla šioje temoje. Atsakykime į juos sau prieš ruošdamiesi švęsti arba nešvęsti. Arba apsisprendžiant, ką švęsti.

Gražaus artėjančio savaitgalio!

Atsisveikinimas su žindymu: greitai ar neskausmingai?

Untitled design (1)

Kai kūdikio žindymo etapas praeina apie visą šį procesą kažkaip keista kalbėti. Pasidalinsiu šio reikalo užbaigimo patirtimi, nes nemažai mamyčių to klausia. Ir suprantu kodėl.  Tik pradėjus maitinti naujagimį, atrodo, pagrindinis tikslas buvo – kad tik pavyktų, kad tik ilgiau. Tačiau, kai tas mažylis su kiekvienu mėnesiu darosi vis mažiau panašus į mažylis, pradedi galvoti, kada ir kaip reiktų užbaigti šį etapą. Štai keletas punktelių iš mūsų patirties.

Greitai ar neskausmingai? Kai pradėjau domėtis, kokie žindymo nutraukimo būdai yra siūlomi, susidariau įspūdį, kad arba tai turi būti paimta ir nutraukta, tokiu  atveju keletą dienų ar ilgiau mažyliui būna labai sunku, kol persilaužia, o ir mamai reikia kažkaip susitvarkyti su vis dar besikaupiančiu pienu arba galima laukti, kol mažylis pats atsisakys. Tai nebūtų skausminga, bet… o ką jei tai tęsis ilgai? O ką jei iki 3 ar 5 metų? Juk girdėjote istorijų, jog yra ir tiek ilgai žindančių mamų. Abu šie variantai man atrodė nelabai priimtini. Kažkaip pavyko rasti tarpinį variantą: ir gana greitai ir tikrai neskausmingai. Ir man, ir mano vaikui.

Kam čia ką skauda? Šiaip dažniausiai atrodo, kad žindymo nutraukimas labiausiai skausmingas vaikui. Tačiau turiu prisipažinti, kad kai dar maitindama pati pagalvodavau, jog greitai su tuo atsisveikinsim, man pačiai skaudėdavo širdį. Keista dabar taip sakyti, bet aiškiai atsimenu tą jausmą. Juk tai kažkas tokio ypatingo, kas sieja mamą ir vaiką nuo pat pirmųjų jo gimimo valandų. Žodžiu, sunku tai išsakyti ir greičiausiai tai supras tik mamos. Tik norėjosi pasakyti, kad skausminga ne tik mažajam, bet ir mamai. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai, jeigu tenka nutraukus maitinimą kažkaip susitvarkyti su besikaupiančiu pienu.

Laukti. Štai ką nusprendžiau daryti aš. Laukti ir stebėti, kada mažoji pradės rodyti didėjančio savarankiškumo ženklus: vaikščioti, lengviau pasilikti su kitais žmonėmis, valgyti pati (šiek tiek apie tai buvau rašiusi čia) . Bet tai tik pasyvūs veiksmai. Labai svarbūs kiti – aktyvūs.

Žindymas – ne migdymui. Manau, čia vienas iš pagrindinių dalykų lemiančių greito ir neskausmingo ar ilgo ir varginančio žindomo nutraukimo procesą. Jeigu mažylis naktį keliasi valgyti kas valandą ar dvi, greičiausiai jis yra įpratęs taip pereiti iš vienos miego fazės į kitą, kai trumpam prabunda. Jeigu ir dieną mažylis yra užmigdomas žindant – atsisakyti maitinimo bus labai sunku. Taigi, jeigu mamytė jau pradeda galvoti apie žindymo nutraukimą, manau, pirmiausia reikia susitvarkyti su šiuo reikalu: atskirti žindymą, kaip valgymą, nuo migdymo. Tai mažylio galvoje turėtų būti du tarpusavyje mažai susiję dalykai. Kaip tai padaryti? Prieš miegą turėtų būti numatyti ir kasdien besikartojantys miego ritualai (apie tai rašiau čia) ir paskutinis veiksmas prieš užmiegant turėtų būti ne maitinimas, o, sakykime, lopšinė, paglostymas, pasūpavimas (bet ne sūpavimas kol užmigs, nes taip gali tekti sūpuoti kas valandą naktį).  Paguldžius į lovytę pavargusį (ne prieš valandą po ankstesnio miegelio, apie dienotvarkes plačiau čia) mažylį, jį glostydavau, dainuodavau, jam atsikėlus vėl paguldydavau. Kelias pirmas dienas – tai varginantis procesas, bet po to vaikas pasiduoda ir supranta, kad nuo šiol užmiegama bus taip. Tokie mokinimosi miegoti epizodai vis pasikartodavo: tai po ligos, kai būdavo įpratus miegoti su tėvais lovoje, tai atsisakant maitinimo ir pan. Plačiau apie juos buvau rašiusi čia. Taigi pradedant galvoti apie maitinimo atsisakymą, man buvo svarbu būti tikrai, kad mažoji užmiega ne su žindymo pagalba.

Kokie dar artumo su mama būdai? Jų reikia ieškoti. Daugiau apsikabinimų, prisiglaudimų, panešiojimų, pažaidimų. Jie padeda mažyliui patirti artumo su mama jausmą, kuris galiausiai žindant lieka vienu iš svarbiausių aspektų, kitais būdais.

Pabandyti atsisakyti tam tikrų maitinimų. Pirmiausia dienos metu rytinio. Žiūrėti kaip mažylis jaučiasi. Po kurio laiko – antrojo. Dar vėliau ir kitų dieninių maitinimų. Mes žindymą užbaigėme, kai po kažkur mėnesio tik naktinio maitinimo vieną naktį jo neprireikė. Sekančią naktį prireikė, o dar keletą kitų – ne. Taigi tai buvo atsisakymas palaipsniui.

Reziumė. Mažylę maitinau 1 metus ir 3 mėnesius. Galiu sakyti, kad žindymo atsisakėme kartu ir palaipsniui. Aš nepatyriau jokių nemalonumų nei psichologinių (kaip rašiau dėl greito nutraukimo) nei fiziologinių (retėjant maitinimams pieno pasigamina atitinkamai vis mažiau ir mažiau). Manau, svarbiausias dalykas padėjęs šį scenarijų mums įgyvendinti – miego ir maitinimo atskyrimas, išmokimas užmigti kitaip nei kad su žindymu. Žinau, kad kitos mamos renkasi kitus būdus atsisakant žindymo ir nesakau, kad jie negeri. Bet tuo pačiu besidalindama savo patirtimi tikiu, kad ji kažkam gali praversti.

Na o žindymo atsisakiusių mamyčių noriu paklausti: kada ir kaip jūs tai padarėte? Greitai ar neskausmingai? Ar ir taip, ir taip?

 

Sausų kelnių reikalai

IMG_0844
Prieš kurį laiką rašiau apie pirmuosius mūsų mažosios laimėjimus tualete. Šiandien noriu pratęsti ir kalbėti apie bandymus išvengti šlapių kelnių, pažintį su natūralia higiena ir sauskelnes (daugkartines ir vienkartines).

Pradėsiu nuo to, kad labai džiaugiuosi sudalyvavusi G. Veličkienės seminare apie puoduko reikalus ir natūraliąją higieną (paskaitinėti apie tai galima čia). Svarbiausios žinios, kurias išsinešiau yra šios:
• iki 1,5 metų mažylis sąmoningai nelabai gali kontroliuoti tualeto reikalų;
• norint išvengti tualeto reikalų ne tualete, galima stebėti, kas kiek laiko mažylis to nori ir atitinkamais intervalais pasodinti jį ant puodelio arba palaikyti virš tualeto;
• yra ženklai, kuriuos mažylis rodo, norėdamas į tualetą.

IMG_1022

SAUSŲ KELNIŲ REIKALAI: MANO PRIORITETAI

1. Kuo dažniau ir kuo ilgiau be sauskelnių. Jokių. Tai reiškia, kad kol esame namie, reguliariai turiu vestis vaiką į tualetą arba sodinti ant puodelio. Su juo mūsų mergaitei visada sunkiai sekėsi, nesinori jai net trumpam ramiai prisėsti, taigi naudojamės tualetu, palaikau virš jo, arba prilaikydama pasodinu mažylę. Dažniausiai veikia.

IMG_08492. Jei sauskelnės – tai daugkartinės. Jeigu esame namie, jei pietų miegas namie, jei einant į lauką šilta ir pasivaikščiojimai ne ilgi – naudoju daugkartines sauskelnes. Išbandėme nemažai Atsakingos mamos siūtų variantų. Man patogiausias – vilnonės užsegamos sauskelnės su kanapiniais-medvilniniais įklotais. Sušlapus tik juos ir keičiu, nes vilnonės viršutinis sluoksnis būna sausas. Taigi man užtenka 2 merino vilnos sauskelnių. Tiesa, būna mažylių, kuriems vilna netinka; mums šitoje vietoje pasisekė.

3. Jei reikalinga – vienkartinės. Sausų kelnių reikaluose stengiuosi laikytis sveiko proto. Žinau, kad be sauskelnių ar su daugkartinėmis mažyliui geriau, tačiau būna situacijų, aplinkybių ar tiesiog tokių dienų, kuomet tikrai neverta sukti galvos dėl to, kokiomis priemonėmis mažylio kelnytės sausos. Stengiuosi, vardan natūralios higienos ar ekologijos idėjų nesusikurti sau per didelės įtampos. Taigi kai reikia – vienkartinės sauskelnės nėra nuodėmė. Neseniai bandėme Tidoo firmos ekologiškas sauskelnes ir jos man labai patiko. Labiausiai iš visų, kurias esu naudojusi. Nekalbant apie tai, kad jos ekologiškos, saugios mažyliui sudėties, man jos pasirodė labai gerai sugeriančios drėgmę. Kaip tik buvo tokia situacija, kad su mažyle gulėjome ligoninėje, jai buvo reikalingos lašelinės, žodžiu aplinkybės, kuriomis dažnai keisti sauskelnių tikrai nesinorėjo. Net ir po ilgesnio laiko tarpo jų paviršius atrodė sausas, nors ir jautėsi, kad skysčių sugerta nemažai. Tiesa, kaina šių sauskelnių nemaža. Gal ne taip jaučiasi, jei vienkartinės sauskelnės tik išskirtiniams atvejams.

IMG_1042

Apibendrinant sauskelnių temą – džiaugiuosi išbandžiusi daugkartines. Vargo su jomis ne tiek daug, kaip aš įsivaizdavau. O motyvacijos natūraliajai higienai tikrai prideda. Daug geriau pavyksta atsiminti, kada mažyliui į tualetą, kai pavėlavimo atveju – šlapios sauskelnės. O suspėjus laiku – kaskart maža pergalė. O apskritai, manau, mažyliams geriausiai be jokių sauskelnių. Tik kartais gal mamoms sunku pasiryžti gaudyti tuos tualeto reikalus. Bet kai įgundi – nėra kažkokia katorga. Man, pirmieji metai su vaiku ir yra tas laikas, kai galiu skirti daug dėmesio tokiems dalykams mokytis pačiai ir mokinti mažąją.

Įdomu. Kokių sausų kelnių taisyklių laikotės jūs?

Už nuotraukas dėkojame miusla.lt

 

Kaip užsirišti vaikjuostę? // Video

vaikjuostės rišimas

Apie vaikjuostę buvau rašiusi jau ne kartą. Jeigu neskaitėte, štai.

Užsukite: „Mano vaikas nori būti nešiojamas. Vaikjuostė“ ir „Vaikjuostė: 3 rišimo būdai ir dar šis tas„.

Na o šiandien, kaip ir buvau žadėjusi, pasidalinu vaizdo įrašais, kaip skirtingais būdais rišuosi vaikjuostę. Turiu pasakyti, kad aš nesu specialistė (o tokių tikrai yra) ir parodau tik kaip darydavau aš. Šių rišimo būdų išmokau iš kitų mamų. Nors video įrašai nėra pačios geriausios kokybės (atleiskite) tikiuosi, kad norinčioms taip nešioti savo mažylius vis tiek pravers. Jeigu išbandysite, ar jau nešiojate vaikučius su vaikjuoste, pasidalinkite savo patirtimis! 🙂

Vaikjuostės rišimas veidu į priekį

 

Vaikjuostės rišimas ant šono

Vaikjuostės rišimas veidu į mamą

Už video įrašus ir jų pagražinimą labai dėkoju Tomui ir Deborai. Ačiū, kad prisidedate prie mano idėjų įgyvendinimo.

 

 

 

 


 

Pirmieji laimėjimai tualete

puoduko reikalai

Ar kada susimąstėte, kiek yra variantų pasirūpinti kūdikio tualeto reikalais jūs žinote? Prisipažinsiu, kad ilgą laiką, vienintelis man žinomas būdas buvo vienkartinės sauskelnės. Apie daugkartines sauskelnes pirmą kartą sužinojau iš amerikiečių mamyčių blog‘ų, o tada jų užtikau ir lietuviškuose puslapiuose. Mane sužavėjo tai, kad naudoti daugkartines sauskelnes yra ekologiškiau, sveikiau kūdikiui  ir pigiau tėveliams. Įsigijau mažiausio dydžio Imse Vimse sauskelnes ir nuo pirmųjų savaičių bandžiau.

Jeigu mūsų mažylė pirmaisiais mėnesiais būtų tik miegojusi ir valgiusi, kaip kartais sako kiti tėveliai apie savo kūdikius, aš greičiausiai būčiau neatsisakiusi daugkartinių sauskelnių. Tačiau… Pirmieji mėnesiai nebuvo lengvi, nuovargio daug, todėl atsisakiau tų dalykų, kurie reikalavo mano laiko ir jėgų ir nebuvo pirmutinės svarbos. Atsisakiau ir daugkartinių sauskelių.

Tačiau šis mano įrašas ne apie daugkartines sauskelnes. Apie jas ruošiuosi rašyti greitu metu, nes dabar kaip tik vėl bandome su jomis susidraugauti.

Šis įrašas apie dar vieną būda pasirūpinti kūdikio tualeto reikalais, kurio iš pradžių nežinojau ir atradau atsitiktinai. Šiuo atradimu labai džiaugiuosi. Štai trumpa istorija. Kai mažylis pradeda valgyti papildomą maistą, jo tualeto reikaliukai pasikeičia: jiems reikia daugiau laiko ir pastangų, kurias mamytė lengvai gali pastebėti. Taigi ką aš dariau, buvo tai, kad kaskart pastebėjus tualetinių reikaliukų pastangas nurengdavau mažylę ir laikydama jos nugaryte atremta sau į pilvą palaikydavau virš tualeto. Pavyko iš pirmo karto. Antras kartas irgi buvo sėkmingas. Trečias taip pat. Taigi, atrodo, labai paprastai nuo 7 mėnesių mūsų mažylė praėjo naudotis tualetu pagal jo paskirtį. Tiesa, kartais pasitaiko, kad tualeto reikaliukų ženklai būna apgaulingi ir „pakabojus“ virš unitazo nebūna jokio rezultato, tačiau patikėkite manimi, kūdikis švariomis kelnėmis atperka tuos kartelius, kai žygis į tualetą būna veltui.

Pasidalinsiu tuo, kodėl matau prasme užsiimti visu tuo, nes atrodytų leisti vaikui atlikti „dalykus“ į sauskelnes yra įprasta, normalu ir patogu tėvams. Visų pirma, man yra malonu išvengti nešvarių sauskelnių tvarkymo. Greičiausiai ir kūdikiui maloniau nesinešioti (kad ir neilgai) su savimi sauskelnių turinio. Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris mane labai motyvuoja. Ko aš netiesiogiai mokinčiau savo kūdikį leisdama atlikti tualetinius reikalus į sauskelnes? Manau, tai kūdikiui sukeltų  įspūdį, kad daryti į kelnes yra normalu. Tada atėjus kažkokiam laikui, aš nuspręsčiau, kad jis jau per didelis ir pradėčiau mokinti, kad tualetiniai reikalai turi būti atliekami ant puodelio arba tualeto. Taigi tokiu atveju jausčiausi apgaunanti savo vaiką. Dabar jaučiuosi, tarsi, padėčiau jam susieti norą į tualetą su tualetu.

puoduko reikalai

Suprantu, kad greičiausiai mažyliai iki tam tikro amžiaus negali kontroliuoti savo tuštinimosi poreikio. Tačiau, aš būdama mama galiu pastebėti jį ir padėti į jį atsakyti tinkamu būdu.

Iš savo psichologijos studijų pamenu, kad mokymasis atlikti tualetinius reikalus mažyliams yra jautrus dalykas, todėl spaudimas ir dideli reikalavimai gali būti žalingi. Todėl į savo praktiką žiūriu ne kaip į tiesioginį mokymą, o kaip į pagalbą patenkinti poreikius. Kad kūdikis nesijaustų mano spaudžiamas atlikti tualeto reikalus suaugusiems priimtinu būdu, aš stengiuosi nerodyti nei džiaugsmo įveikus „tualeto misiją“, nei liūdesio „misijai“ nepavykus. T.y. nei skatinama nei baudžiama (sakykime, blogomis emocijomis). Žiūriu į tai taip kaip ir į kitų kūdikio poreikių tenkinimą. Matau, kad išalkęs, maitinu ir nei labai džiaugiuosi valgančiu mažyliu, nei pykstu, jeigu jis nevalgo.

Paskutinis, bet labai svarbus man dalykas, kurį miniu beveik kiekvienoje kūdikio priežiūros temoje: dėmesingumas mažyliui, jo poreikių atpažinimas ir atsiliepimas į juos. Manau, svarbu mokėti skirti pakankamai dėmesio ir neignoruoti mažiausiųjų poreikių.

Taigi apibendrinant tualeto reikalus: man svarbu tai, kad jie nebūtų sunkūs man, kad mano vaikas nesusidarytų klaidingų asociacijų ir galiausiai kad aš mokėčiau jausti savo vaiką.

P. S. Pasirodo mažylių naudojimasis tualetu yra įprastas ir kitoms mamytėms. Plačiau apie tai galima paskaityti čia ir čia.

Už nuostabią aplinką nuotraukoms dėkoju 4 KĖDUTĖMS, už naują pažintį su daugkartinėmis sauskelnėmis ATSAKINGAI MAMAI, o už nuotraukas – savo vyrui!

 

 

 

 

 

 


 

 

 

 

 

Papildomas maistas kūdikiui // Atsispausdink planą

papildomas maitinimas

Elijai 8 mėnesiai ir dabar jos gyvenime naujas dalykas – papildomas maistas. Man tai dar vienas ieškojimų ir atradimų laukas. Atrodo, mokiausi didžiąją gyvenimo dalį. Daug. Visko. Tačiau kaip ir kiekviename naujame vaiko auginimo etape jaučiuosi lyg nieko neišmanyčiau ir pradedu mokintis pati. Informacijos yra tiek daug ir įvairios. Kartais net prieštaraujančios viena kitai. Dažniausiai belieka besiremiant intuicija  pasirinkti vieną iš daugelio kelių. Dalinuosi mūsų patirtimi.