„Ačiū“ nuostabiam vyrui

Šiandien mūsų santuokai 5-eri. O draugystei jau net nežinau kiek. Laikas bėga taip greitai, kad neseniai su vyru skaičiavome, kiek laiko mes susituokę ir tik pagal metus atsekėme, kiek iš tiesų, nes jausmas toks, kad tai buvo labai neseniai. Šis įrašas mano vyrui. Padėka jam. O į tinklaraštį užklydusioms tebūna tai galimybė žvilgtelėti iš šalies, kas man mūsų santykiuose yra išties vertinga praėjus ne metams, o įvairiausiems įvykiams, patirtims, džiaugsmams ir vargams. Tikriausiai labai romantiškai skambėtų, jeigu girčiau savo vyrą už kasrytinį kavos puodelį į lovą, gėles įvairiomis progomis ar be progos ir gražius meilės laiškus. Man nė kiek neliūdna prisipažinti, kad tos kavos ir tų gėlių būna labai retai (greičiausiai nebus ir šiandien). Aš santuokoje turiu tiek daug, kad tokios smulkmenos atrodo visai nereikšmingos.

Ačiū, Tomai, kad mane myli:

… leidi ir skatini mane būti tokia, kokia esu, tuo pačiu padėdamas atpažinti tuos dalykus manyje, kurių nenoriu turėti ir padedi keistis. Tavo dėka šiandien esu daug geresnė manęs versija nei buvo prieš mums susipažįstant.

… tiki mano idėjomis ir jas palaikai. Dėkoju, kad nei vieno mano projekto nenukilinai ir daug iš jų padėjai įgyvendinti.

… mokai pasitikėti savimi. Ne kartą mūsų santykiuose emociškai esu jautusis lyg nustumta nuo liepto į vandenį. Tokios situacijos man padėjo išmokti nebūti emociškai priklausoma nuo tavęs.

… nieko iš manęs nereikalauji. Ačiū, kad man leidi daryti tą ir tiek, kiek aš noriu. Šioje laisvėje gimsta didelis noras rūpintis namai, Tavimi, Elija.

… gerbi mane. 

… rūpiniesi manimi. Ačiū, kad leidai man nedirbti ir vienas išlaikei mūsų šeimą, kol aš rūpinausi Elija, namais, mokiausi, vykdžiau savo projektus ir t.t. Ačiū, kad smulkmenose pagalvoji apie mane.

… stengiesi dėl manęs. Nors kartais atrodo, kad kai kuriais klausimais mums sunku suprasti vienas kitą, nes mūsų poreikiai skiriasi, dėkoju, kad ilgainiui stengiesi ir darai dalykus dėl manęs.

… ieškai kompromisų. O teisingiau win-win sprendimų. Kartais, kai atrodo, jog neįmanoma padaryti taip, kad abu laimėtų, ačiū, kad sėdi su manim ir mąstai, kaip tai padaryti.

… myli Eliją. Kaip matau, kaip myli ją, žinau, kad myli mane.

… esi man autoritetas. Daugelyje sričių mokausi iš tavęs pačių įvairiausių dalykų. Žaviuosi tuo, kaip tu matai pasaulį, tavo vertybėmis, idėjomis ir svajonėmis. Žinau, kad tavo dėka šis pasaulis yra geresnis. Ar bent jau teritorija apie mūsų namus.

Man yra garbė būti tavo žmona ir dalintis gyvenimu su tavimi. Ačiū už šiuos metus drauge. Tebūna saulėta tau ši diena ten toli. Apkabinu.

Kaip būti gera žmona?

Kaip būti gera žmona? Toks klausimas tikriausiai dažniau iškyla moterims nei vyrams „Kaip būti geru vyru?“. Moterys yra labiau linkusios domėtis santykių tema, analizuoti problemas, ieškoti sprendimų ir tobulėjimo galimybių. Taip kalbėjome susitikę su draugėmis ir juokėmės įsivaizduodamos, kad vyrai galėtų susitikti pasikalbėti apie tai, kaip būti geru vyru savo žmonai. O būtent aptarinėjome su dviem draugėmis, o aš šį susitikimą inicijavau, nes labai norėjau paklausinėti tos, kuri santuokoje jau 25 metus, o atrodo, bent jau man, lyg tai būtų pirmieji metai. Man įdomu kaip santykius kuria tie, kurie po šitiek metų atrodo tikrai laimingi kartu. Ir su jumis noriu pasidalinti smulkiais pastebėjimais bei patarimais, kuriuos išsinešiau SAU iš šio mūsų susitikimo.

Kaip palaikyti gerus santykius?

Svarbu laiką kartu su vyru planuoti. Jei kažkas būna suplanuota, abu laukia ir nusiteikia laikui kartu.  Bendri pomėgiai ir laisvalaikis. Svarbu kurti tam tikras tradicijas, kad ir labai smulkias kartu su vyru, ką kartu veikiate. Džiaugtis mažais dalykais.  Kurti gerų emocijų ir patyrimų drauge atsiminimus.

Kaip elgtis konfliktinėje situacijoje?

Neįžeisti. Mokėti atskirti rimtas santykių problemas nuo nereikšmingų susipykimų, kurie gali kilti iš nuovargio, asmeninių nesėkmių, blogos nuotaikos ir pan. Rimtas santykių problemas RAMIAI aptarti, o tai, kas nėra reikšminga galima tiesiog užmiršti ir gyventi toliau. Geriau pasistengti nuo emocinio „pratrūkimo“ susilaikyti. Pykstantis nedaryti apibendrinimų „tu visada“, „tu niekada“ ir pan. Pyktis SAUGIAU:  taip mes dėl kažko nesutariame, bet iš esmės mes mylime vienas kitą ir iš esmės viskas yra gerai.  Nebijoti pripažinti savo klaidų, netinkamo elgesio ir pan.

Kaip KARTU auginti vaikus?

Pareigų, susijusių su vaikų priežiūra, pasiskirstymas turėtų tenkinti abu, tačiau skirtingose šeimose jis gali būti skirtingas. Svarbu, kad abu gerai jaustųsi. Vaikai turi matyti tėvus kaip stiprią sąjungą, vieningus, neprieštaraujančius vienas kitam. Vaikų akivaizdoje nederėtų parodyti nepritarimo vienas kitam. Prieš vieningus tėvus vaikai nemaištauja.

Kaip būti gera žmona?

Leisti vyrui jaustis pripažintu, gerbiamu, svarbiu. Girti už sėkmes ir palaikyti nesėkmėse. Palaikyti ramybę namuose. Būti įdomia savo vyrui, kad santykiuose liktų intriga: ką dar ji gali, ką dar ji žino? Turinti savų pomėgių, besidominti naujais dalykais, tobulėjanti, vis kažką naujo sugalvojanti žmona atkreipia į save vyro susidomėjimą.

Kaip nebūti bloga žmona?

Nebūti santykiuose „auka“. Nedaryti to, ko niekas neprašo ir ko niekam nereikia ir nesijausti dėl to verta įvertinimo. Pasiaukojime reikalingos ribos. Arba riba yra ten, kur pradedama jaustis „auka“. Leisti sau negalėti padaryti visko pačiai ir prašyti vyro pagalbos. Neatrodyti ir nebūti emociškai nestabiliai, piktai, burbančiai, besikabinėjančiai, „neėsti“ vyro.

Kaip būnant gera žmona, būti  gera mama?

Užtenka būti pakankamai gera mama savo vaikams, tobula būti nereikia. Geriausia, ką mama gali duoti savo vaikams tai pati būti laiminga, džiaugtis gyvenimu. Geriausia, ką tėvai gali duoti savo vaikams, tai būti laimingi drauge ir mylėti vienas kitą. Vaikams greitai augant ir keičiantis reikia leisti sau nežinoti kaip elgtis tam tikrose situacijose ir nesijausti dėl to blogai.

Štai. Tiek gerų minčių po šio susitikimo liko mano galvoje. Visada esu linkusi domėtis, kokias sėkmingų santykių formules yra išradę ir išbandę kiti. Tai mane labai skatina plėsti savo įsivaizdavimo apie santykius ribas ir bandyti naujus dalykus.

Kaip jūs atsakytumėte į klausimą „Kaip būti gera žmona?“

Šventės be streso

Pastarųjų metų streso pikas mūsų namuose buvo išgyventas kažkur lapkričio mėnesį. Tuomet į vieną vietą susidėjo daug dalykų: mano studijos, užsakymai, el.parduotuvės reikalai, atvirukų (atvirukų kalnų) paruošimas VAGA knygynams, Elijos pradėjimas eiti į darželį ir t.t. Bet labai greitai turėjau sau pripažinti, kad kaip visi mano užsiėmimai man bepatiktų, kai jie vyksta streso ir bėgimo fone – nieko gero. Malonumo nedaug. Tačiau kas blogiausia, prie streso priprantama, jis tampa gyvenimo dalimi ir kartais net būti labai užimtam pradeda atrodyti madinga. Ar jūs to nepastebėjote?

Prieš šventes labai daug mačiau mamų įrašų Facebook’e apie tai, kaip jos nieko nespėja, kiek daug dar turi padaryti ir pan. Be jokio smerkimo – man šiemet tai nebepriimtina. Man akivaizdu, kad net jeigu suksiuosi taip greitai, kaip tik galima, vis tiek visko padaryti, ką norėčiau, nespėsiu. Taigi norėti pradėjau mažiau. Terminų mažiau. Darbų mažiau. Viskas paprasčiau. Kartais galimybės, kurias matome (geras receptas, įdomus dovanų pakavimo būdas ar pan.), tampa „reikia“ ir kai „reikia“ labai daug – patiriame stresą. Ir ne tik mes, mamos, bet ir tie, kuriems tą stresą parnešame į namus arba tiesiog „užverdame“ vietoje.

Linkėdama jaukių švenčių, taip pat noriu palinkėti apmąstyti, ko iš tikrųjų „reikia“ jums ir jūsų šeimai? Ar geroms emocijoms užtektų apsikabinimų ir žaidimų visiems kartu, ar reikalingi kalnai dovanų, atrakcijų, renginių ir pan. Kartais pati save prigaunu, kad norėdama gero savo šeimai, nueinu aplinkkeliu (per maistą, dovanas, išvykas), nors matau, kad jiems manęs reikia ramios ir linksmos. Neskubančios. Ir geriau su paprastesniu maistu ar kuklesnėmis dovanomis. Bet su šypsena ir gera nuotaika. Su ramybe. Taigi, brangios kolegės-mamytės, linksiu jums ramybės ir tylaus džiaugsmo širdyse, kad jį galėtume skleisti savo šeimose. Gražaus šio šventinio laiko.

 

Kaip palaikyti gerus santykius su savo ir sutuoktinio tėvais?

santykiAI SU TEVAIS

Neseniai man teko garbė pasidalinti savo požiūriu į tai, kaip naujai susikūrusiai šeimai palaikyti gerus santykius su tėvais  X FM radijuje. Kol mintys šia tema vis dar sukasi mano galvoje, noriu jomis pasidalinti ir su jumis. Iš esmės tai principai ar nuostatos, kurių stengiuosi laikytis, kad kurčiau ir palaikyčiau gerus santykius su savo ir su savo vyro tėvais.  Štai jie.

Tėvai yra verti pagarbos. Tiek mano, tiek vyro. Nepaisant to, ar man visada patinka, kaip jie elgiasi su mumis ar kokių nuostatų laikosi mūsų kaip naujos šeimos atžvilgiu. Tėvai dažniausiai atiduoda labai daug savęs, kad padėtų vaikams užaugti, užaugti tokiais, kokie esame. Sutuoktinio tėvai didele dalimi prisidėjo prie to, koks sutuoktinis yra ir prie tų savybių, kurios jame žavi. Sudėjus viską – tėvai verti pagarbos.

Išklausyti ir priimti tėvų (savo ir vyro) patarimus. Kartais gali atrodyti, kad tėvai su savo patarimais bando kontroliuoti ar kažkaip kitaip daryti įtaką. Dažnai girdžiu jaunas mamas klabant apie tai, kaip labai joms nepatinka patarinėjantys tėvai, sakykime, vaiko priežiūros klausimais. Vis dėlto, manau, išmintinga išklausyti duodamus patarimus,  juos priimti (turiu mintyje neskubėti jiems prieštarauti) ir… DARYTI TAIP, KAIP PAČIAI ATRODO TEISINGIAUSIA. Kartais tikrai daugiau gyvenimiškos patirties turintys tėvai gali teisingai patarti. Ir kaip kvailai galima pasijausti akivaizdžiai prieštaraujant, o vėliau įsitikinant, kad jie buvo teisūs. Gėda būtų pačiai prieš save.

Išlikti nepriklausomu. Kaip rašiau, apie tai, jog išklausyti patarimus yra išmintinga, tai taip pat išmintinga yra gebėti vadovautis savais įsitikinimais, apsvarstyti visas turimas žinias, duotus patarimus ir elgtis taip, kaip pačiam atrodo tinkamiausia. Kodėl apie tai kalbu? Tiek savyje, tiek kituose žmonėse kartais pastebiu, tarsi, norą būti priklausomu nuo tėvų taip, kaip buvo anksčiau, kai p vaikystėje: klausyti jų, automatiškai perimti jų nuostatas, požiūrius, elgtis kaip jie ir pan. Galbūt tai aiškiau galima pamatyti savo sutuoktinio gyvenime nei savame, tačiau galvoju, kad kažkurioje vietoje tai – nebrandumo ženklas. Manau, kad gerai, palaikyti gerus santykius su tėvais, išklausyti jų patarimus, tačiau tuo pačiu gebėti gyventi savo asmeninį gyvenimą, net jei kartais pasirinkimai jame neatitinka tėvų lūkesčių. Kartais gali tekti atpažinti savyje norą grįžti į saugų tėvų kontroliuojamą pasaulį, tačiau sukūrus naują šeimą, prioritetai turi keistis. Ir…

Prioritetas – naujai sukurta šeima. Kartais atrodo, tenka rinktis ir galvoju, kad teisinga yra pirmiausia rūpintis kiekvieno savo naujai sukurtos šeimos nario gerove. Kaip mūsų naujai šeimai geriausia leisti laiką? Kur smagiausia būti per didžiąsias metų šventes? Kaip leisti pinigus? Kokį maistą valgyti? Auginti šunį ar ne? Ir kartais reikia atsisakyti įsipareigojimo savo ar sutuoktinio tėvams jausmo elgtis taip, kaip jie pageidauja. Nes prioritetas – mūsų šeima, kurioje jau naujos taisyklės ir nauji elgesio modeliai.

Pažvelgti giliau: apie ką kalba mūsų tėvų veiksmai? Jei pirmi dalykai, ką galima pasakyti apie tėvų elgesį yra kišimasis, reguliavimas, kontrolė, per didelis dėmesys ir pan. verta pasvarstyti , ką toks elgesys atskleidžia. Tiesiog pamąstyti apie tai. Apie tai, kokius tėvų poreikius gali bandyti patenkinti toks jų elgesys ir galbūt mes kaip vaikai galime atsakyti į kai kuriuos tėvų poreikius kitu būdu. Pavyzdžiui, paprašant patarimo ar pagalbos, kur jos reikia, patiems paskambinant ar aplankant, parodant dėmesį ir rūpestį. Žinoma, nesame atsakingi už tai, kaip tėvai elgiasi su mūsų naująja šeima, tačiau jie yra verti, kad atsižvelgtume į jų gilesnius poreikius, neliktume abejingi jiems.

Atviras bendravimas. Kartais atrodo, jog su artimiausiais žmonėmis bendrauti būna sunkiau nei su ne tokiais artimais. Ypač jei esama konfliktinių situacijų. Taip pat ir su tėvais. Pastebiu, kad kai kurios mano draugės ar pažįstamos išgyvena tam tikras vidines įtampas dėl kažkokių su tėvais susijusių dalykų, tačiau vengia apie tai atvirai su jais kalbėtis. Tačiau išdrįsti reikia, nes neišsakyti dalykai kartina mūsų dienas. Nereikia juos paversti konfliktais, kritika ar pasipiktinimu, tačiau galima išsakyti tai, kaip jautiesi ir kaip norėtum, kad būtų.

Seneliai turi teisę laiką su anūkais leisti savaip. Pastebiu, kad nemažai tokių vidinių įtampų jaunos mamos patiria dėl to kaip seneliai bendrauja ir prižiūri anūkus, ką jiems leidžia, kuo maitina ir pan. Viena vertus, reikalinga seneliams pabrėžti konkrečius dalykus, kurie išties svarbūs ir kurių reikia laikytis dėl vaikų gerovės (kai sakau, konkrečius turiu mintyje tokius pavyzdžius: ne „mažiau saldumynų“, o „tik 2 saldainius“, ne „negalima sausainukų“, o „prašau duoti vaisius ar užkandžius, kuriuos atsivežėme“ ir t.t.). Tačiau kita vertus, negali senelių ir anūkų bendravimas būti įspraudžiamas į siaurus rėmus ir būti tėvų-vaikų santykio analogas. Tai turi būti kažkas, kas būna tarp senelių ir anūkų tam, kad anūkai turėtų gražius prisiminimus apie savo senelius ir bendravimą su jais, o seneliai jaustųsi svarbūs anūkų gyvenime ir reikalingi jiems.

Kaip mes elgiamės su savo ir su sutuoktinio tėvais, taip mūsų vaikai ir jų sutuoktiniai elgsis su mumis. Greičiausiai. Net jeigu ateityje bandysime aiškinti vaikams, kaip dera ar kaip nedera bendrauti su tėvais, jie labiau bus linkę mokytis iš to, kaip besielgiančius matė mus. Čia kartelę galima iškelti sau tiek aukštai, kiek gerų rezultatų norisi matyti ateityje. Štai keletas pavyzdžių, kurie sukasi mano galvoje: prie vaikų nekalbėti nepagarbiai apie savo ar sutuoktinio tėvus, nekritikuoti jų, nesipiktinti, o net ir neigiamas patirtis su jais aptarti pagarbiai; nuoširdžiai rūpintis savo ir sutuoktinio tėvais; vienodai rodyti dėmesį tiek savo, tiek sutuoktinio tėvams ir pan. Trumpai sakant, daryti tai, ką ateityje norėsim matyti savo vaikų šeimyniniame gyvenime.

Šiek tiek atitolstant nuo temos…

Vieną dieną mes mamos pačios tapsime uošvienėmis ir anytomis ir turėsime perleisti savo vaikus į jų sutuoktinių rankas. Perleisti ir paleisti. Kalbant šia tema kyla nerimas ir man, nes atrodo, neįsivaizduoju, kokios turi būti tos rankos, kurioms patikėčiau savo dukrą. Bet žinau vieną dalyką: kokius ji matys mano ir mano vyro santykius, tokių ji ir sieks savo būsimai santuokai. Kaip ji matys mano vyrą besielgiantį su manimi, tai jei greičiausiai taps norma ir siekiamybe. Taigi linkėdama savo dukrai tinkamo sutuoktinio, į kurio rankas man būtų saugu ją perleisti, turiu atkreipti dėmesį į tai, kokias santykių normas su vyru demonstruojame.

 

Kaip pasikeičia santykiai poroje gimus kūdikiui

 
Man patinka mintis struktūruoti, išskirti atskiras temeles, todėl ir šį kartą pasistengiau pažiūrėti į įvairias mūsų santykių sritis, kuriose įvyko pokyčiai susilaukus vaiko.
Asmeniniai pokyčiai. Kartais yra sakoma, kad reikia pagyventi kartu prieš tuokiantis ir pažiūrėti, kaip seksis, ar tai tas žmogus, ar charakteriai sutampa ir pan. Nežinau, ar įmanoma sugalvoti kažkokį būdą patikrinti, kokiu žmogumi tavo sutuoktinis taps gimus vaikui. Kokiu žmogumi tapsiu aš pati gimus vaikui. Galbūt sunku objektyviai pasakyti, kaip mes pasikeitėme kaip asmenybės, tačiau jaučiame, kad su nauju vaidmeniu tapome stipriai kitokiais. Tenka iš naujo pažinti vienas kitą ir iš naujo mokytis gyventi kartu.
 
Dėmesys. Turime abu su vyru apsiprasti su mintimi, kad žmogus, kurį myli labiausiai, panašiai stipriai myli ne tave vieną, o dar kažką kitą – vaiką. Vaikui dėmesį skirti privalome beveik visą parą. Turiu prisipažinti, kad man kartais būna sunku paskirstyti dėmesį ir vaikui, ir vyrui. Nelengva iš gugavimo tipo bendravimo pereiti prie normalaus bendravimo su vyru.  Nėra paprasta parodyti kitokį dėmesį, kuris nėra toks kaip dėmesys vaikui.
 
Poreikiai. Manau, kad jie gimus vaikui išlieka panašūs vienas kito atžvilgiu: pagarbos, dėmesio, supratimo ir pan. Pasikeičia galbūt būdas, kuriuo norisi, kad tie poreikiai būtų patenkinti. Pavyzdžiui, anksčiau pasijausdavau suprasta, kai ilgai ilgai kalbėdavomės su Tomu. Kai jis išklausydavo ir parodydavo, kad supranta mane. Dabar man pakanka to, kad kai aš pavargusi sūpuoju verkiantį kūdikį ir stengiuosi jį nuraminti, Tomas ateina ir sako „Suprantu, kaip dabar jautiesi“. Anksčiau laukdavau tokio dėmesio parodymo, kuris prilygtų romantinės dramos siužetui. Dabar man užtenka paruošto puodelio kavos ryte. Dar daugiau: patiriu didelį vyro rūpestingumą, kai abiem neišsimiegojus jis keliasi ryte pabūti su vaiku ir leidžia man toliau pamiegoti. Ar taip gali būti patenkinti mano poreikiai? Anksčiau būčiau abejojusi, tačiau dabar sakau „O taip!“.
 
Bendravimas. Anksčiau net nesusimąstydavome, kokią gerą galimybę turėjome bendrauti. Kiek tik norime. Nevaržomai. Nežiūrint į laikrodį. Neskubant. Dabar mūsų bendravimas bet kada gali būti pertrauktas. Laikrodis, rodantis laiką iki Elijos miego pabaigos, gali neleisti gilintis į tam tikras temas arba versti pokalbius atidėti. Kai kurių dalykų aptarimui, supranti, kad iš viso neverta skirti laiko. Didelę mūsų bendravimo dalį atima pokalbiai apie planus, reikalus, kuriuos reikia sutvarkyti, pirkinius. Dar didesnę dalį apima tema mūsų vaikas. Kartais atrodo tuose pokalbiuose net nesusitinkam ir, žiūrėk, po kurio laiko jaučiamės atitolę vienas nuo kito. Jeigu anksčiau bendravome daug apie jį nemąstydami, dabar bendravimą tenka kurti daug sąmoningiau.
 
Konfliktai. Nors gali atrodyti priešingai, konfliktų po vaiko gimimo atrodo kyla mažiau nei anksčiau. Kartais jaučiu, kad abu mes suprantam, jog mūsų laikas, kurį galime skirti vienas kitam yra per daug brangus, kad jį panaudoti barniams ar piktumams. Jeigu atsiranda kažkokių nesutarimų dažnai matau, kad esame įgudę greitai juos išspręsti ir nešvaistyti tam daug laiko. Neįsivaizduoju, į kokią duobę mūsų santykiai nusiristų, jeigu kiekvienam nesutarimui mes skirtume tiek laiko, kiek skirdavome anksčiau.
 
Laikas ir laisvalaikis. Kol draugavome, o paskui susituokę gyvenome dviese visą savo dėmesį galėjome skirti vienas kitam. Laisvalaikio ir laiko kartu nereikėjo planuoti. Galėjome veikti kas tik šauna į galvą. Dabar viskas vyksta taip: Elija savo dieną nori pradėti apie 6-7 val. ryto. Tada vienas iš mūsų keliasi pabūti su ja leisdamas kitam pamiegoti ilgiau. Jeigu pavyksta, papusryčiaujam kartu per pirmąjį mergaitės miegelį. Dienos metu daugiausiai laiko su vaiku praleidžiu aš. Na o jo diena paprastai baigiasi apie 19 val. vakare. Taigi tada yra mūsų su Tomu laikas. Kaip ir anksčiau kartais nori leisti laiką atskirai, užsiimdami savo mėgstama veikla. Anksčiau planuodavome tik kartu leidžiamą laisvalaikį, o individualaus planuoti nereikėdavo. Dabar ir bendrą ir atskirai leidžiamą laiką reikia derintis kartu. Nes jeigu vienas iš mūsų nori kažkuo užsiimti, kitam automatiškai tenka prižiūrėti vaiką. Taigi planavimo dabar tirai daug.
 
Meilė. Manau mūsų santykiams vaiko gimimas daugiausiai davė suteikdamas galimybę įrodyti vienas kitam meilę. Nors žodis įrodyti gal nelabai tinka. Turiu mintyse tai, kad anksčiau vienas kitam natūraliai buvome reikšmingiausi žmonės. Dabar tam, kad išreikščiau meilę turiu atsiriboti nuo buities, nuo minčių apie vaiką, nuo planų bei rūpesčių ir susikoncentruoti tik į kitą žmogų. Visame dienos chaose išskirti laiką kitam, kito poreikiams. Tai nėra lengva. Bet kai matau, jog tą patį daro Tomas, jog stengiasi dėl manęs – jaučiuosi mylima. Tų pačių dalykų, kuriuo vienas dėl kito darydavome anksčiau, vertė pasikeitė.
 
Taigi apibendrintai galima pasakyti, kad gimus vaikui, atsiradus naujiems poreikiams šeimoje ir sumažėjus laisvam laikui tenka įdėti nemažai pastangų, kad geri poros santykiai būtų išlaikyti. Pora nesame tik todėl, kad esame kartu. Pora dabar esam dėl to, kad santykius kuriame sąmoningai.
 
 
P.S. Žinau, kad mano blogą skaito nemažai žmonių. Nemažai sulaukiu reakcijų ir komentarų asmeniškai. Norisi pakviesti komentuoti blogo įrašus, dalintis savo patirtimis ir mintimis. Jos vienus gali įkvėpti, kitus padrąsinti. O kitiems tiesiog įdomūs žmonių gyvenimai 🙂