Kaip įveikti gimdymo baimę

WEET (3)

Iškart po gimdymo grįžusi namo supratau, kad savo patirtimi noriu pasidalinti su kitomis merginomis. Pirmiausia dėl to, kad tai buvo geras ir pozityvus patyrimas, graži gimdymo istorija. Per kelias savaites ji sugulė į mano pirmąjį motinišką įrašą (jį peržiūrėti galite čia). Ir iškart mačiau, kad jame nesutilpo viskas, ką dar norėjosi pasakyti, todėl šiandien rašau apie tai, kas man padėjo įveikti gimdymo baimę, kuri pradžioje mane buvo apėmusi.

1. Pirmas geras mano sprendimas buvo nustoti sakyti „bijau“. Nors tai iš esmės vidinio nerimo nesumažino, bet gerai tai, kad jis nedidėjo. Nes pradėjus su kažkuo kalbėti apie tai, kad bijau gimdymo, su kiekviena pokalbio minute baimė vis augdavo. Kiti žmonės nelabai žino, ką atsakyti, nes ne kiekvienas supranta, ką reiškia šis nerimas, o tie, kas žino bando paguosti tokiais žodžiais: „Visos pagimdė ir tu pagimdysi“, „Kelio atgal nėra, vistiek kažkaip pagimdysi“ arba „Jeigu gimdyti būtų taip baisu, tai pasaulyje nebūtų tiek žmonių“. Tokie padrąsinimai nepadrąsino!!! Dar blogiau – gimdymas pradėdavo atrodyti kaip kažkokia stichija, kurios negali suvaldyti ir kuri tiesiog užklups. Taigi einant laikui stengiausi vis mažiau su kitais kalbėti apie gimdymą. Tiesa, jeigu būčiau viduje labai stipriai nerimavusi, būtų buvę protinga kreiptis, pavyzdžiui, į psichologą, kuris padėtų tuos neigiamus jausmus įveikti.

2. Antras geras mano sprendimas buvo liautis skaičius ir klausius bauginančias gimdymo istorijas. Kas kartą tokių pasiskaičius ar išgirdus likdavau su drebančia širdimi. O gerų ir padrąsinančių istorijų nedaug. Jeigu tokių ir rasdavau kažkur internete jos atrodydavo kaip laimingas atsitiktinumas, kur arba pasiseka arba ne. Kai nebesidairiau į kitas patirtis įvairių gimdymo variantų ratas sumažėjo ir liko tik tai, kas buvo mano galvoje.

3. Supratau, kad turiu gauti kuo daugiau žinių apie gimdymą, kad jis man nebebūtų nepažįstamas ir dėl to bauginantis. Buvau 7 pamokose Kauno Mažylio gimdymo namuose, o paskui kai kurias dar kartą pakartojau prieš pat gimdymą. Jomis džiaugiausi, nes išgirdau daug naujų dalykų, akušerės atsakydavo į iškilusius klausimus. Vis dėl to žinių apie patį gimdymą (nes be jo buvo kalbama apie naujagimio priežiūrą, nėštumo sunkumus, žindymą ir kt.) pritrūko. Su Tomu nusprendėme paieškoti kitų kursų. Buvau skaičiusi R. Šėmetos knygą „Gimdymas su šypsena“. Autoriaus požiūris man patiko, todėl nutarėm vykti į jo organizuojamus kursus. Juose naudinga buvo tai, kad gydytojas tiksliai pasakė, netgi sudiktavo, ką įvairiomis gimdymo situacijomis reikia daryti, kada vykti į ligoninę ir pan. Parodė, kokiais masažo judesiais vyras gali padėti gimdymo metu (tiesa, tuos pačius pratimus rodė ir Mažylio gimdymo namuose). Pagrindinė mintis, kurią išsivežiau iš šių kursų buvo ta, kad savo galvoje turiu susikurti sėkmingo gimdymo scenarijų ir nuolat apie jį mąstyti.

4. Kai jau pradėjau savo viduje ryžtingiau ruoštis gimdymui nusprendžiau, kad turiu iš kuo arčiau pamatyti gimdyklas, kad manęs jos nebaugintų. Pirmą kartą Mažylio gimdymo namuose dar buvo nelabai jauku (bet tik dėl mano paties nerimo, o ne to, kaip gimdyklos atrodė), antrąjį kartą ten pat jau buvo drąsiau, na o trečią kartą, kai nuėjau į Krikščioniškuose gimdymo namuose organizuotas pamokėles nėščiosioms, gimdymo palatos, gimdymo lovos ir kt. visai nebeatrodė nejaukiai. Netgi išdrįsau paklausti gydytojo kaip keičiasi gimdymo lovų padėtys.

5. Man padėjo pasitarimas su vyru, ką jis darys gimdymo metu. Mes susitarėm, kad jis: 1. pasirūpins, jog gimdymo lovos atlošas bus pakeltas kuo aukščiau, kiek leis medikai; 2. paduos man vandens; 3. pasirūpins vandens prileidimu į vonią; 4. masažuos man nugarą. Šie detalūs punktukai padėjo ir man, ir vyrui, jaustis saugiems ir žinoti, kad turime planą.

6. Didysis darbas, kurį reikėjo padaryti, tai buvo teigiamas įsivaizdavimas, kaip gimdysiu. Natūraliai galvoje šmėžuodavo gimdymo vaizdiniai, kuriuos buvau mačiusi iš filmų ir juose matydavau save. Stengiausi šiuos vaizdinius sąmoningai pakeisti. Pradėjau kurti, tarsi, scenarijų, kaip viskas vyks. Pasidalinsiu juo ir klausimais, į kuriuos atsakydama galėjau įsivaizdavimą detalizuoti.

Kaip elgiuosi pradėjusi jausti reguliarius sąrėmius? Aš stengiuosi užsiimti aktyvia veikla namuose, tvarkausi, gaminu valgyti vyrui, vedu šunį. Jeigu tai naktis, stengiuosi kuo ilgiau išsimiegoti pertraukėlėmis tarp sąrėmių, neskubu į gimdymo namus.

Kaip viskas vyksta gimdymo namuose? Aš ateinu į apžiūros kabinetą (jį jau mačiau besilankydama Mažylio gimdymo namuose, todėl galiu puikiai įsivaizduoti, kaip viskas atrodo). Gydytoja apžiūri mane (žinau, kaip tai daroma; taip pat žinau, ką reikš jeigu gydytoja pasakysi, kiek centimetrų atsivėręs gimdos kaklelis: jeigu 2-3 cm, reikš man reiks dar šiek tiek palaukti, o jeigu 7-8 cm (būtų labai gerai!) reikštų, kad vaikelis jau ne už ilgo bus čia). Tada einu koridoriumi (jau man žinomu) į gimdyklą. Joje stengiuosi kuo daugiau vaikščioti, sėdėti ant kamuolio, jei pavyksta naudojuosi vonia. Man padeda vyras masažuodamas nugarą.

Kaip vyksta vaikelio išstūmimas? Žinau, kad turiu įkvėpti kuo giliau, tada neiškvėpiant kuo ilgiau stumti. Tada greitai iškvėpti ir įkvėpti vėl kuo giliau ir vėl stumti. Taip pat žinau, kad, kai gydytoja pasakys, turiu kvėpuoti greitai ir paviršutiniškai, kad savaime neįvyktų pastūmimas, kuomet vaikelis sukasi. Tai gali padeda apsisaugoti nuo plyšimų.

Kas vyksta, kai vaikelis gimsta? Tada užgimsta placenta, bet tam mano didelių pastangų nereikia. Gydytoja ir akušerė dar turi mane apžiūrėti, o tuo metu vaikelį uždeda man ant krūtinės. Aš jį galiu apsikabinti. Vėliau jį apžiūri gydytoja ir aprengia.

Taigi šį scenarijų nuolat vis iš naujo ir iš naujo peržiūrėdavau savo galvoje. Svarbu buvo viską įsivaizduoti kuo detaliau, su mažiausiomis smulkmenomis ir tame įsivaizdavime matyti save RAMIĄ.

Visos šios pastangos nebuvo veltui – gimdymas buvo ne tik kad nebaisus – jis buvo labai ypatingas ir malonus patyrimas. Didžiausias pasiruošimas vyko mano mintyse, bet to rezultatai buvo matomi akivaizdžiai. Kai sekančią dieną gyd. R. Šėmetai paskambinus paklausti, kaip sekėsi ir Tomui papasakojus, kaip viskas vyko, gydytojas pasakė, kad tai pavyzdingas gimdymas. Tai man buvo didelis įvertinimas.

Tam kad nesusidarytų neteisingas įspūdis, turiu pasakyti, kad buvo ir sunkių akimirkų, kai fizinis diskomfortas atrodė labai didelis, ypač prieš pat vaikelio išstūmimą. Buvo, momentas, kai labai pykino. Dar buvo sunku, kai matuojant vaikelio tonusus reikėjo gulėti ir negalėjau vaikščioti. Taip pat vaikelio išstūmimas reikalavo didelių didelių fizinių pastangų. Tačiau tai buvo neilgi momentai ir nė iš tolo nebuvo panašūs į tas siaubingas scenas, kurias aš įsivaizduodavau. Viskas vyko beveik pagal tą scenarijų, kurį turėjau savo galvoje. Jis man leido ne tik ramiai sulaukti gimdymo, bet ir išlikti ramiai ir susikaupusiai gimdymo metu.

Noriu padrąsinti nėščiasias kovoti su baimėmis, kurios trukdo ne tik su ramybe ir džiaugsmu laukti vaikelio ir lengvai ir sklandžiai padėti jam ateiti. Nors medikai ir dirba savo darbą, tačiau vaikelį atlydi į pasaulį pati mama ir didelė dalis priklauso nuo jos. Nors ne viskas. Yra dalykų, kuriems nepasiruoši, kurių nenuspėsi ir kurių neišvengsi. Bet tai ne dauguma, o mažuma atvejų. Dauguma atvejų yra tų, kur mes galime su ramybe, susikaupimu ir džiaugsmu, o ne baime sutikti savo mažylius.

Jeigu norite pabandyti savo baimes įveikti pakeičiant savo įsivaizdavimą apie gimdymą, galite pasinaudoti šiais klausimais (atsisiųsti ir atsispausdinti juos pdf formatu galite paspaudę ant žemiau esančios nuorodos ‘Download’), į kuriuos atsakinėdama kūriau savo gimdymo planą.

 

Šiai formai papuošti vėl naudojau grožybes, rastas čia. Dėkoju autorei! 🙂

 

 

 

 


 

2 thoughts on “Kaip įveikti gimdymo baimę

Ką apie tai manai?