Kiek “kainuoja” auginti vaiką?

Buvau ne vieną kartą girdėjus žmones kalbant apie tai, kiek kainuoja auginti vaiką. Kai susilaukėme Elijos keli draugai klausė mūsų, kiek papildomų išlaidų atsirado auginant mažylę. Žinoma, galvoje jie turi sauskelnes, drabužėlius, žaislus, vaistus ir visus kitus vaikams reikalingus dalykus. Be abejonės, kūdikiams reikia dalykų. Tikrai išlaidų nemažai ir, manau,  gerai daro žmonės, kurie tokius dalykus apmąsto, toms išlaidoms pasiruošia. Tačiau aš matau dar vieną kainą, kurios pareikalauja kūdikio auginimas. Ir ne pinigais ji skaičiuojama. Jai nepasiruošus, jos neapmąsčius galima nemaloniai nustebti – kodėl taip brangu?

Greičiausiai yra tėvų, kuriems susilaukus kūdikio – vien tik malonumai ir džiaugsmai. Tačiau turiu pasakyti, kad man ta kita vaiko auginimo kaina kartais atrodo labai DIDELĖ. Greičiausiai dėl to, kad iš anksto daug nemąsčiau apie ją. Kokia ji?

Tai nemažas fizinis nuovargis. Per visus metus nemiegojau nei vienos nakties be atsikėlimų. Mažylė keliasi kelis kartus. Keliuosi ir aš. Kartais užtenka pamaitinti, paglostyti ir užmiega toliau, kartais, sakykime, kai dygsta dantys, keliasi kas valandą, o verkšlena net ir per miegus. Na, o 7 valandą ryto, nepaisant to, kad žiemą dar tamsu, jai laikas keltis. Keliamės visi.

Tai daugelio savo poreikių atsisakymas/atidėjimas. Nepriklausomai nuo to, kaip stengiesi, paroje laiko kiekis ribotas, o tam tikri darbai tiesiog užima tiek ar tiek laiko. Kaip atlieki tai, kas būtina, kartais nebeturi jėgų ir noro kažką daryti dėl savęs. Atidedi savo poreikius rytojui. Kitai savaitei. Vasarai.

Tai beprasmiškumo jausmas. Užsiimant buitiniais reikalais, nematomais, nepastebimais, kurie tiesiog užtikrina mūsų šeimos išlikimą, kartais jaučiuosi beprasmiškai leidžianti laiką. Tai, tarsi, stovėjimas vietoje. Teisingiau, kaip bėgimas ratu: tas pats kasdien, o realaus ir apčiuopiamo rezultato, progreso, atrodo,  nėra.

Tai nepilnavertiškumo jausmas. Nes karjeros galimybių šioje srityje nėra, pasiekimų, įvertinimų, paaukštinimų, atlyginimo irgi. Kartais iš aplinkinių pajaučiu, kad būti tik mama – mažoka. Būti namuose, prižiūrėti vaiką – nuobodu. Kartais atrodo, kad visuomenėje nėra pagarbiai žiūrima į tą, kuri „sėdi“ namuose su vaiku ir stumdo parkuose vežimėlį.  „Tai taip, tu būni su vaiku, bet be to vis tiek kažką dar veiki?“ – neseniai paklausė manęs. „Ne, dažniausiai be to nedarau nieko“ – atsakau aš.

Tai kaltė. Kartais jaučiuosi kalta, kad daug ko nesuspėju, daug ko nežinau apie vaikų auginimą, kartais nesuprantu savo vaiko poreikių ar nemoku jų patenkinti. Nepajėgiu palaikyti pastovaus ir kokybiško bendravimo su tėvais, draugai, vyru. Dažnai jaučiuosi kalta, kad man taip ir nepavyksta rasti laiko savo poreikiams.

Tai krizės poros santykiuose. Jos – viena iš didžiausių kainų, kurią man tenka mokėti susilaukus vaiko. Tam tikrai nebuvau pasiruošusi. O greičiausiai pasiruošti ir nelabai įmanoma. Teoriškai iš studijų pamenu žinojau, kad didžiausios krizės poroje kyla gimus vaikui. Na ir? Kaip tam pasiruošti? Žinoma, atrodė, mes puikiai sutariam, kalbamės, kaip gyvensime trise, kaip viską darysime, kaip padėsime vienas kitam. O realybė… Jeigu atvirai, neįsivaizduoju, kas dar labiau galėtų pakeisti poros santykius nei vaiko gimimas. Pakeisti viską. Bendravimą, taisykles, normas, įpročius, pareigas, jausmus. Kartais man atrodo, kad gimus vaikui poros santykius reikia pradėti statyti vos ne nuo pamatų.

Labai niūriai viskas skamba, tiesa? Šį kartą nekalbu apie šviesius motinystės dalykus. Žinoma, jų be galo daug. Dažniausiai tiek daug, kad pakanka atsverti šią kainą. Tačiau jos pamiršti ir ignoruoti, kalbėdama apie motinystę, negaliu. Taigi, kai manęs klausia, kiek maždaug kainuoja auginti mažylį, atsakau, jog labai daug. Tai brangu. Kaina didelė.

Kaip su visu tuo gyventi? Kaip kasdien mokėti šią kainą ir nebankrutuoti? Aš sau turiu tokį atsakymą. Vaikas nėra tam, kad teiktų man vien tik malonumą, džiaugsmą ir pan. Jis šiame pasaulyje ne dėl manęs. Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės laukia vaiko, tarsi dėl savęs, savo malonumui. Tuomet su juo elgiasi taip, kaip jiems malonu. Aš žiūriu kitaip. Manau, kad mano darbas, pareiga ir tikslas rūpintis savo vaiku, atsakyti į jo poreikius, mylėti jį. Nepaisant to, ar  man visada tai teikia malonumą. Aš pasirenku mylėti, t.y. daryti tai, kas jam reikalinga, atsakyti į poreikius ir norus, net jeigu tai ir brangiai kainuoja. Geri dalykai kainuoja brangiai.

 

 

 

 

 

 


 

12 thoughts on “Kiek “kainuoja” auginti vaiką?

  1. Sveika, Morta, kaip teisingai išsakytos mintys, pasirašau po kiekvienu žodžiu! 😉 ypač įstrigo aprašomas nepilnavertiškumo jausmas, kai visą savo laiką paskiri kūdikio priežiūrai.. gal todėl tas ‘užkliuvo’ nes šiuo metu skaitau ‘Vaikų auklėjimas pagal prancūzus’ (įpusėjau knygą). Gal jau skaitei? Jei ne, rekomenduoju! Mes, lietuvaitės vaikų auginimo klausimais esam panašios į amerikietes, aukojame save neskačiuodamos dėl savo pipirų, o štai prancūzės ‘neužsidaro’ su vaiku namie iki metų ar 2, jos greitai išeina į darbą, leliukai į darželius, krūtimi jos nemaitina ilgiau nei kelis mėn.nes tai neseksualu ir jų supratimu mp ir pieno mišinys yra tas pats, ir dar daugelis kitų dalykų.. Bet iš prancūzių mes turime ko pasimokyti – save labiau mylėti, skirti laiko sau, savo pomėgiams ir pan. Taigi, kaip ir daugelyje gyvenimo situacijų taip ir vaiko auginime reikia surasti tą stebuklingą aukso viduriuką, kuris dažnai būna labai sunkiai apčiuopiamas..

    1. O taip! Viskas apie tą aukso viduriuką 🙂

  2. Sutinku su daugeliu aspektų, bet poros santykių pasikeitimo krize nepavadinčiau 🙂 Vienintelis minusas, tai kad laiko buti dviese, kaip porai, praktiskai nebelieka. Bet tada laiką dviese labiau vertini ir brangini 🙂 Gimus dukrytei krizės santykiuose tikrai nepajutau. tiesiog savaime viskas pasikeitė ir abu priėmėm tą natūraliai, atsisijojo draugai, pasikeitė pramogos, laisvalaikio leidimas.. Bet matyt abu jau buvom tam psichologiškai pasiruošę 🙂

  3. Sveika Morta 🙂 puikus,moteriškas.išjaustas straipsnis apie ,mus mamas.Kiekviena sau galime pritaikyti tavo išsakytų minčių.Ir visgi su kūdikio gimimu mano gyvenimas pasikeite į geresnę pusę ir tai man didžiulė atsara nei bemieges naktys,išužtos ausys,nuovargis :)))) tiesa savaitgalį su šeima aplankėme pažįstamus,jie augina 3 vaikus(7 metų,3 metų bei 4 menesių)tad i vaikų auginimą vėl iš kito kampo apžvelgi.Problemų bus visada, vaikams augant jos skirsis .Žinote,aš buvau įsitikinusi,kad kai gims sūnus ,tai jau visą dėmesį skirsiu tik jam,o kai gime,aišku pirmieji mėnesiai buvo sunkiausi,supratau,kad yra noras-(tai labai svarbu)meile apgaubti ne tik mažiuką, bet ir save bei vyrą:)))))pamenu ir veido kauke pasidarydavau,kai neturejau vaiku atrasdavau pasiteisinimu,nera laiko tam ar tam:))))) *jei jaučiuosi pavargusi,leidžiu sau netvarkyti,kambarių ,nesuplauti indų-tai niekur nepabegs,:))) *kai jaučiu,kad “rauna stogą” paprašau vyrą pabūti su vaiku,patikekite,pusvalndis sau daro stebuklus:)))) Nebijokite prašyti pagalbos jums brangių žmonių. Kadangi gyvenu užsienyje ryšį su man brangiais žmonėmis paliaku skypu,net ir trumpas pokalbis prablaško,raskite laiko pokalbiui su drauge,mama,pažystama-moterims tai labai svarbu. Labai džiaugiuosi jog pradėjau domėtis plačiau moteriškumo,motinystės temomis,tapau sąmoningesne,atsirinkau kas svarbu mano vaikui,man,vyrui,o ne visuomenes,aplinkiniu nuomonei .Išgyvenu motinystės periodą,kai sūnui esu reikalinga besąlygiškai,pati maitinu krūtim,matau prasmę,džiaugiuosi mažiuko pasiekimais .Raginu ieškoti atsakymų į jums rūpimus klausimus,kas jusu seimai ir jums pačiai svarbu.Primenu kad mūsų mamos tokių galimybių turėjo mažai. Su vyru musų santykiai iišlieka puikūs ,matau jo pagalbą,atsakomybę,rūpestį.Kaip moteris ,aš stengiuosi duoti daug mūsų santykiams.Nuo moterų ,mūsų labai daug kas priklauso,juk kaip sakoma,nelaiminga mama-nelaiminga visa Šeima. Stiprybės mums,visoms!!!!!!!!!!!!

    1. Gina, ačiū už pozityvumą ir patarimus:)

    2. Labai teisingai Gina! Reikia nebijoti prašyti pagalbos, pas vyrą, tėvus (jei yra galimybė) pagaliau auklę pasisamdyti vienai ar porai valandų (jei yra galimybė)… Visiškai pritariu, kad tikrai padeda! Galų gale savaitgalį išsiųsti vyrą pasivaikščioti su vaiku, o pati prisileisti vonią ar pažiūrėk mėgstamą serialą, filmą…
      Reikia daugiau pasitikėti vyrais ir leisti jiems įsitraukti į veiklą su vaikais, nors tai bus tik valanda ar pora po darbo…

  4. Laba, na pas mane kitokia situaciaj. Kai gime mazylis is vyro puses nieko negaunu, jauciuosi kaip viena augindama, plius dar isvykome I uzsieni tai visai jauciuosi viena. Per Skype susiskambinu su tevais, uosviais bet nelabai padeda….

  5. true true true! Gal dar kokie psichologai pridėtų, kad reikia pakeisti požiūrį ir traktuoti “paslaugas” (vaikų ir vyro apšokinėjimą) kaip meilės formą, bet čia jau reiktų perlipti per save. Reikia būti neįsivaizduojamai stipriai viduje, kad tai nesumenkintų savivertės, nes paskui grįžus į darbo rinką kažkaip nebelieka ambicijų ir visi biuleteniai kai vaikas serga žlugdo nemažiau. Be to, pareikalavimai iš vaikų ir vyro nesumažėja, o laiko lieka dar mažiau. Baisiausia, kad daugelis moterų turi vaikų ir daugeliui kyla tokių minčių – tada ir pasvarstau, kad netoli nuo patriarchalinės sistemos pajudėjome.

  6. O taip. Tikrai kainuoja. Ačiū už tokius nuoširdžius straipsniukus:) Tas “voverės rate jausmas” aplankė ir mane ne kartą, ir ne du.. O kur dar suprastėjusi atmintis ir nesugebėjimas mąstyti abstrakčiai.. Net praėjus mėnesiui nesugebėjau nė kalėdinio pasveikinimo suregzti.. Bet gera žinia tai, kad tai ne negrįžtami pokyčiai- praėjus metams pamažu viskas vėl ima stotis į vietas:) Nematau nieko blogo, kad mažylis valgo darželyje kaip reikia, o namuos vakare tegauna avižinės košės.. Kad vyras valgo koldūnus iš šaldiklio, o aš po metų grįžau dirbti. Niekas kitas, kaip tik mažylis padarė vyrą atsakingesniu, o mūsų santykius- tvirtesniais. Juk nieko kito nebelieka- arba pasitikėti vienas kitu ir pasidalinti rūpesčiais, arba eiti savais keliais. 🙂

    1. Gabija, dėkoju, kad pasidalinate savo patirtimi 🙂

  7. Taip sunku susitaikyti su ta mintimi, kad vidiniai pokyčiai yra esmingesni nei bet kokie pasiekimai.

    Aš jums siūlau perskaityti Šefali Tsabari „Sąmoninga tėvystė“ knygą.

    1. Ačiū, Žygimantai, už pasiūlymą.

Ką apie tai manai?