Motinystės istorija // Pradžių pradžia

IMG_3626 k

Nusprendžiau pasidalinti savo nėštumo, gimdymo ir ankstyvosios motinystės patirtimi dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai vienas reikšmingiausių mano gyvenimo įvykių, giliai palietusių mano vidų, daug ką perkeitusių ir sukėlusių tam tikrų minčių. Norisi jomis pasidalinti ir taip įprasminti, neleisti tiesiog pasimiršti einant laikui. Pamenu viena mano draugė, pagimdžiusi savo pirmą vaikelį, dalinosi savo tam tikromis mintimis, kurios man leido geriau pažinti motinystę dar prieš tampant mama, pasiruošti ir tinkamai nusiteikti šiam gyvenimo įvykiui. Taigi ir man norisi dalintis savo išgyvenimais ir pamąstymais, kurie gali įkvėpti arba padrąsinti kitas būsimas mamytes. Pirmiausia galvoje turiu savo drauges ir pažįstamas merginas, su kuriomis gyvai pasidalinti gal dar pavyks negreit. Antra priežastis, kodėl norisi dalintis savo istorija yra ta, jog laimingų ir gražių gimdymo istorijų internete galima rasti žymiai mažiau nei siaubingų patirčių, keliančių baimę. Pamenu kartais skaitydavau gimdymo istorijas ir jos mane baugindavo. Atrodė, kad gimdyti skausmingai, patirti komplikacijas yra normalu. Tačiau dabar norisi pasakyti: „Ne! Nenormalu!“ ir pasidalinti savo patirtimi.

Iš pradžių galvojau pasidalinti savo gimdymo istorija, nes tai atrodė reikšmingiausias motinystės pradžios momentas. Tačiau dabar suprantu, kad kalbėti tik apie gimdymą yra neteisinga, nes tai yra tik galutinė vaikelio laukimo stotelė ir pirmoji gyvenimo su juo. Negalima pasakoti tik apie gimdymą, nes tai didele dalimi yra rezultatas to, kas vyko prieš tai, kaip buvo laukiama vaikelio. O tik palikus gimdyklą prasideda kitas etapas nemažiau reikšmingas ir keliantis naujus iššūkius. Taigi kalbėti norisi plačiau – apie savo motinystės pradžią.

Kaip kvailai beskambėtų, tačiau pirmos mintys mano galvoje, sužinojus, kad tapsiu mama, pradėjo suktis apie mažus vaikiškus rūbelius. Antras dalykas, kuris nuo pat pirmos dienos nedavė man ramybės – gimdymo baimė. Vakarais net negalėdavau užmigti žinodama, kad sutiksėjus laikui teks susidurti su tuo, kas neramino visą gyvenimą. Baimė mane skatino ieškoti kažko, kas nuramintų: galbūt dėl problemų su širdimi man neleis gimdyti pačiai, galbūt galiu iš anksto pasidomėti ir pasirūpinti nuskausminimo priemonėmis ir pan. Tiesą pasakius, pradžioje netikėjau, kad galėčiau ar tuo labiau norėčiau gimdyti pati. Tai tęsėsi keletą mėnesių.

Kažkuriuo momentu atsiminiau, kad vienoje Knygų mugėje buvau varčiusi knygą „Gimdymas su šypsena“. Nors šypseną kėlė knygos pavadinimas ir nelabai tikėjau, kad ji gali padėti man nugalėti savo baimę, nusipirkau ją. Pradėjus skaityti supratau, kad visų pirma mano baimė tokia didelė yra dėl to, kad aš nežinau paprasčiausių dalykų apie gimdymą: pasiruošimą jam, jo eigą, etapus, gimdyvės ir medikų vaidmenį ir pan. Sužinojus visa tai, pasidarė ramiau – tai kažkas kito negu rodoma filmuose, paprasčiau ir ne taip dramatiška.

Nusprendėme su vyru lankyti pasiruošimo kursus pas mano skaitytos knygos autorių. Juose sužinojom dar daugiau: natūralus fiziologinis gimdymas nėra skausmingas, o greičiau keliantis diskomforto jausmą, kurį sumažinti galima nugaros ar pilvo masažu, gulint vonioje ir pan. Po šių kursų pasijaučiau taip, tarsi, man kažkas būtų metęs iššūkį. Iššūkį pagimdyti. Jaučiausi drąsi ir pasiruošusi tam.

Numatyta mano vaikelio atėjimo į pasaulį diena buvo kovo 1 d. Po šio termino praėjo dar keletas dienų, per kurias vis jausdavau spazmus ir maudimą nugaroje. Tačiau to nebuvo galima vadinti skausmu. Vieną naktį šie spazmai tapo labai dažni, kartojosi kas 5 min. Bet vėlgi – jie nebuvo skausmingi. Tarpuose tarp jų spėdavau snūstelėti ir pabusdavau tik užfiksuoti sąrėmių pasikartojimo laiko telefone (naudojau programėlę Contraction Timer). Paryčiui supratau, kad gulint progresas nelabai vyksta, nes sąrėmiai nedažnėjo gana ilgą laiką. Nusprendžiau nebetemti laiko. Atsikėlusi išsimaudžiau duše, užsidėjau ausines su energinga muzika ir judėjau, vaikščiojau, „šokinėjau“ ant didelio kamuolio ir netgi šokau (vargu, ar žiūrint iš šono tai būtų buvę panašu į šokimą). Tai tikrai paspartino procesą ir ne už ilgo jau norėjosi važiuoti į gimdymo namus. Visada galvojau, kad kelionė į gimdymo namus bus visiškame išgąstyje. Tačiau jaučiausi labai rami, jokio jaudulio. Išlipę iš mašinos, dar pasivaikščiojom aplink gimdymo namus ir tyliai pasimeldėm.

Gimdymo namų aplinka jau buvo gerai pažįstama, nes juose lankiau pamokėles būsimoms mamoms. Tą naktį nebuvo daugiau gimdyvių. Priėmusi mus gydytoja sakė, kad nepanašu, jog šiandien gimdysiu, nes per daug šypsausi. „Gimdančios taip neatrodo“ – sakė ji. Tačiau apžiūrėjus namo mūsų neišleido. Maniau, kad finišas jau visai greitai, todėl nusivyliau, kai gydytoja pasakė, kad pagimdyti turėčiau iki pietų, kai tuo metu tebuvo 6 val. ryto. Persirengus mus palydėjo į gimdyklą. Ji nė iš tolo nebuvo panaši į tai, ką aš įsivaizduodavau anksčiau. Aplinka labiau buvo panaši į poilsio kambarį.

Pasikeitus pamainai nauja gydytoja dar siūlė atsigulti į vonią, tačiau apžiūrėjusi pasakė, kad jau nebespėsiu – vaikelis jau čia pat. Pats vaikelio gimimas nebuvo skausmingas, tačiau reikalaujantis daug fizinių jėgų ir ištvermės. Dabar suprantu, kad labai svarbu atidžiai klausyti medikų ir viską daryti tiksliai kaip jie sako. Dar geriau: žinoti, ką ir kaip reikės daryti prieš gimdymą. Taip galima išvengti tam tikrų komplikacijų ir papildomų intervencijų.

10.00 val. ant mano krūtinės gulėjo mažas vaikelis. Visas personalas susitvarkė ir mus paliko vienus labai greitai.  Sunku pasakyti, kokius jausmus tą akimirką išgyvenome. Tai žodžiais neapsakoma. Dvi valandos, kurioms buvome palikti vieni praėjo labai greitai. Ir štai – mes jau tryse. Taigi, jeigu manęs kas nors paklaustų, kas mano nuomone yra svarbiausia sėkmingam gimdymui, atsakyčiau, kad žinios apie gimdymą, aiškus žinojimas, kaip viskas turi vykti ir ką kuriuo momentu reikia daryti. Taip pat svarbu galvoje turėti aiškų sklandaus gimdymo vaizdą, kuo detalesnį ir jį nuolat prisiminti. Neleisti sau įsivaizduoti skausmo, komplikacijų ir pan. Visa tai sumažina baimę. Tiesa, būtų naivu manyti, kad vien savo pastangomis, pasiruošimu ir nusiteikimu galima garantuoti, jog gimdymas bus sėkmingas. Esu dėkinga Dievui, kad tai, kas nuo manęs nepriklausė, taip pat vyko sklandžiai.

P.S. Esu nusiteikusi atsakyti, jeigu beskaitant mano istoriją kilo kažkokių klausimų ir pasidalinti savo žiniomis ar patirtimi plačiau. Galima drąsiai kreiptis 🙂


4 thoughts on “Motinystės istorija // Pradžių pradžia

  1. įkvepia, ačiū. Kaip tik viskas vyksta pas mane panašiai, kažkuria prasme.. Gal tik tiek, kad pradžioje „ignoravau“ gimdymo temą. Vartydama neščiosioms skirtas knygas tiesiog praleisdavau puslapius, nežiūrėjau į tuos kraupius vaizdus. Iki tam tikro laiko, kai tiesiog susikaupiau, supratau, kad niekur nuo to nepabėgsiu.. Kad visi gimdo, vadinasi ir aš galiu. Tada padėjo vietinės ligoninės organizuojami kursai, su entuziazmu ėjau į paskaitą apie gimdymą, aplankiau akušerinį skyrių, žinoma, atsargiai…nes ten būnant vis užgniauždavo kvapą. Po to laiko, praktiškai kasdien vis ką nors paskaitau apie gimdymą, net kelis sykius pravedžiau vyrui paskaitą :D. Laiko liko dar menuo ir savaitė.. ir pradedu turėti kažkokį keistą, sau nesuvokiamą susidomėjimą šia tema. Toks jausmas, kad iš tiesų pati sau išsikėliau tikslą, iššūkį, kurį jaučiu kad tikrai pajėgsiu įveikti ir pasiekti. Tikiu, kad pačiu laiku viskas, kaip kad Biblijoje sakome.. ir dar turiu laiko tinkamai pasiruošti.
    Ačiū tau, už tai kad labai netikėtai ir savotiškai „atėjai“ į mano gyvenimą šiandien.. Gavau tavo kvietimą FB, nustebau kad iš esmės lygtais nežinau Tavęs, bet turime nemažai bendrų draugų… taip visai netikėtai atradau Tavo švelnų pastelinį blogą. Ir už tavo istoriją bei patirtį, kurį įkvėpė ir kažkuria prasme pasidarė artima.

    Marija

Ką apie tai manai?