Sausų kelnių reikalai

IMG_0844
Prieš kurį laiką rašiau apie pirmuosius mūsų mažosios laimėjimus tualete. Šiandien noriu pratęsti ir kalbėti apie bandymus išvengti šlapių kelnių, pažintį su natūralia higiena ir sauskelnes (daugkartines ir vienkartines).

Pradėsiu nuo to, kad labai džiaugiuosi sudalyvavusi G. Veličkienės seminare apie puoduko reikalus ir natūraliąją higieną (paskaitinėti apie tai galima čia). Svarbiausios žinios, kurias išsinešiau yra šios:
• iki 1,5 metų mažylis sąmoningai nelabai gali kontroliuoti tualeto reikalų;
• norint išvengti tualeto reikalų ne tualete, galima stebėti, kas kiek laiko mažylis to nori ir atitinkamais intervalais pasodinti jį ant puodelio arba palaikyti virš tualeto;
• yra ženklai, kuriuos mažylis rodo, norėdamas į tualetą.

IMG_1022

SAUSŲ KELNIŲ REIKALAI: MANO PRIORITETAI

1. Kuo dažniau ir kuo ilgiau be sauskelnių. Jokių. Tai reiškia, kad kol esame namie, reguliariai turiu vestis vaiką į tualetą arba sodinti ant puodelio. Su juo mūsų mergaitei visada sunkiai sekėsi, nesinori jai net trumpam ramiai prisėsti, taigi naudojamės tualetu, palaikau virš jo, arba prilaikydama pasodinu mažylę. Dažniausiai veikia.

IMG_08492. Jei sauskelnės – tai daugkartinės. Jeigu esame namie, jei pietų miegas namie, jei einant į lauką šilta ir pasivaikščiojimai ne ilgi – naudoju daugkartines sauskelnes. Išbandėme nemažai Atsakingos mamos siūtų variantų. Man patogiausias – vilnonės užsegamos sauskelnės su kanapiniais-medvilniniais įklotais. Sušlapus tik juos ir keičiu, nes vilnonės viršutinis sluoksnis būna sausas. Taigi man užtenka 2 merino vilnos sauskelnių. Tiesa, būna mažylių, kuriems vilna netinka; mums šitoje vietoje pasisekė.

3. Jei reikalinga – vienkartinės. Sausų kelnių reikaluose stengiuosi laikytis sveiko proto. Žinau, kad be sauskelnių ar su daugkartinėmis mažyliui geriau, tačiau būna situacijų, aplinkybių ar tiesiog tokių dienų, kuomet tikrai neverta sukti galvos dėl to, kokiomis priemonėmis mažylio kelnytės sausos. Stengiuosi, vardan natūralios higienos ar ekologijos idėjų nesusikurti sau per didelės įtampos. Taigi kai reikia – vienkartinės sauskelnės nėra nuodėmė. Neseniai bandėme Tidoo firmos ekologiškas sauskelnes ir jos man labai patiko. Labiausiai iš visų, kurias esu naudojusi. Nekalbant apie tai, kad jos ekologiškos, saugios mažyliui sudėties, man jos pasirodė labai gerai sugeriančios drėgmę. Kaip tik buvo tokia situacija, kad su mažyle gulėjome ligoninėje, jai buvo reikalingos lašelinės, žodžiu aplinkybės, kuriomis dažnai keisti sauskelnių tikrai nesinorėjo. Net ir po ilgesnio laiko tarpo jų paviršius atrodė sausas, nors ir jautėsi, kad skysčių sugerta nemažai. Tiesa, kaina šių sauskelnių nemaža. Gal ne taip jaučiasi, jei vienkartinės sauskelnės tik išskirtiniams atvejams.

IMG_1042

Apibendrinant sauskelnių temą – džiaugiuosi išbandžiusi daugkartines. Vargo su jomis ne tiek daug, kaip aš įsivaizdavau. O motyvacijos natūraliajai higienai tikrai prideda. Daug geriau pavyksta atsiminti, kada mažyliui į tualetą, kai pavėlavimo atveju – šlapios sauskelnės. O suspėjus laiku – kaskart maža pergalė. O apskritai, manau, mažyliams geriausiai be jokių sauskelnių. Tik kartais gal mamoms sunku pasiryžti gaudyti tuos tualeto reikalus. Bet kai įgundi – nėra kažkokia katorga. Man, pirmieji metai su vaiku ir yra tas laikas, kai galiu skirti daug dėmesio tokiems dalykams mokytis pačiai ir mokinti mažąją.

Įdomu. Kokių sausų kelnių taisyklių laikotės jūs?

Už nuotraukas dėkojame miusla.lt

 

Kaip neprarasti draugių gimus vaikui?

kaip neprarasti draugių gimus vaikui 2016-03-21

Esu girdėjus mamas sakant, kad gimus vaikui draugių ratas sumažėjo. Dažniausiai santykiai atitolsta su tomis draugėmis, kurios vaikų neturi. Kažkuria prasme, tai natūralus dalykas, nes pasikeičia vaiko susilaukusios moters užimtumas, interesai, poreikiai ir pan. Aš labai džiaugiuosi, kad savo santykius su draugėmis pavyko išsaugoti. Bet saugoti tikrai reikėjo. Tai yra, reikėjo sąmoningų pastangų palaikyti bendravimą kitokiomis aplinkybėmis. Pasidalinsiu keletu patarimų toms, kurioms svarbu neprarasti draugių susilaukus mažylio.

Planuoti ir skirti laiką susitikimams. Susilaukus vaiko laisvo laiko jeigu lieka, tai lieka nedaug. Ir mažai jis laisvas. Tačiau kiekvieniems santykiams svarbu skirti laiko. Jeigu jo trūksta, svarbu jį planuoti, numatyti iš anksto, tartis. Jeigu sąmoningai jis nebus paskirtas susitikimui su draugėmis, savaime jo, vargu, ar atsiras.

Neturėti vaiko nereiškia būti neįdomiai. Kaip banaliai beskambėtų, susilaukus mažylio, kartais labai įdomūs tokie dalykai: kiek kartų kitos draugės mažylis miega, kiek kartų keliasi naktį, ką valgo, su kokiais žaislais žaidžia ir pan. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad neturinčių vaikų draugių gyvenimai taip pat yra verti dėmesio ir yra įdomūs. Kartais reikia sąmoningai susitelkti į dalykus, kuriais gyvena jos. Nors kartais ir sunku įsivaizduoti ar prisiminti, koks gyvenimas yra be vaikų, ką galima veikti ir kuo užsiimti, tačiau aktyvus domėjimasis kito žmogaus gyvenimu yra vienas iš svarbiausių dalykų geriems santykiams.

Mano vaikas nėra pasaulio centras. Kaip ir sakiau, gimus vaikui, interesai kurį laiką būna susiaurėję. Natūralu. Kai 24 valandas per parą dėmesys būna sutelktas daugiausiai į mažąjį žmogeliuką, sunku mintis atitraukti nuo jo. Visgi reikia suprasti, kad draugėms, kurios vaikų neturi, tikrai nėra įdomios smulkiausios vaiko gyvenimo detalės. Žinoma, kažkuriais dalykais dalintis galima, bet ne visais iš eilės. Šioje vietoje galima nesunkiai perlenkti lazdą ir savo bendravimo stiliumi atstumti draugę.

Nepasididžiuoti. Nors šis žodis galbūt ir nėra pats tinkamiausias, mintyse turiu tą jausmą, kuris gali kilti žinant, kad kažkurioje srityje esi patyrusi daugiau, žinai daugiau. Nors tai tiesa, tačiau nėra teisinga jaustis pranašesne. Greičiausiai ir vaikų neturinčios draugės anksčiau ar vėliau jų turės, todėl tas labiau patyrusios jausmas tėra laikinas.

Laikas su draugėmis be vaikų. Nors smagu būti ir su savo vaiku ir susitikti su draugėmis tuo pačiu metu, manau, svarbu skirti joms laiko be vaikų. Vienaip ar kitaip vaikai kartais blaško dėmesį ir neleidžia susikaupusiai bendrauti, domėtis, išklausyti ir įsigilinti.

Nebijoti prašyti draugių pagalbos. Per visus šiuos metus nuo Elijos gimimo nebuvo nei dienos, kada būčiau atsisakiusi kad ir smulkios pagalbos. Tiesa, jos paprašyti ne visada drąsu. Vis dėlto, kai išdrįsdavau, likdavau labai patenkinta. Bet dabar ne apie tai. Draugės, neturinčios vaikų, pabuvusios pasaulyje su vaikais, gali geriau suprasti, kame mes gyvename, suprasti pokyčius mūsų gyvenime ir priežastis, dėl kurių mes keičiamės bendravime su jomis.

Visi geri dalykai kainuoja brangiai. Norint išlaikyti gerus santykius su draugėmis po vaiko gimimo, manau, reikia skirti joms dėmesio ir laiko, išlįsti  iš vaikų pasaulio ir pabūti šalia draugių gyvenimo.

Taip jau gaunasi, kad daugiau laiko praleidžiu su draugėmis mamytėmis, tačiau noriu pasidžiaugti ir padėkoti toms draugėms, kurios padėjo man laukiantis (pvz., išdažė sienas) ir susilaukus (pvz., tvarkytis ar gaminti maistą). Dėkoju už supratingumą ir toleravimą viso to, kas atsirado šalia manęs (pvz., dar daugiau vėlavimo, chaoso, triukšmo, veiksmo ir t.t.). Dėkoju, kad lieku jums įdomi net ir labai neįdomiais, atrodytų, dalykais. Dėkoju, kad pastebite IR mane, nes dažnai pastebimas tik mažas vaikas, o mama, tarsi,  išnyksta. Ačiū, Jums.

 

Kaip padėti mažyliui žaisti? Antra dalis

10

Pirmąją šio įrašo dalį galite rasti čia. Na o dabar temą tęsiame toliau.

Gerbti vaiko užsiėmimą. Nors vaikas yra vaikas, tačiau jo domėjimais, susikaupimas, dėmesio sutelkimas ir užsiėmimas kažkokia veikla, manau, yra verti pagarbos lygiai taip pat kaip ir suaugusiojo. Taigi  jei matau kad mažoji labai susikaupusiai „tvarko“ savo žaislus, ar tyrinėja kokį daiktą, stengiuosi neatitraukti jos, sakykime, dėl to, kad laikas valgyti. Palaukiu, kol mažieji reikalai bus sutvarkyti. Kartais norisi leisti sau galvoti, kad vaikas yra vaikas, jo reikalai – vaikiški ir eina po suaugusiųjų reikalų. Tačiau stengiuosi žiūrėti taip, kad gerbdama vaiko užsiėmimą, mokinu jį gerbti kito žmogaus užsiėmimą. O kada vėliau ir kaip kitaip to turėčiau mokinti?

Leisti būti vienam. Nors man kartais susidaro toks įspūdis, kad vaikui nuolat manęs reikia ir aš privalau visą laiką kažkaip su juo užsiimti, tačiau pastebėjau, kad jeigu bent kažkiek kokybiškai praleidžiu laiko kartu su mergaite, paskui ji gali, o, panašu, kad tai jai ir reikalinga, pabūna savarankiškai, užsiima ir pabūna viena. Dr Teresa Belton (dėkoju, draugei Kristinai, kuri pastaruoju metu mane aprūpina naudinga moksline informacija, susijusia su vaikų auginimu) teigia, kad reikia leisti vaikui nuobodžiauti, nes tokioje būsenoje jis mokosi savimotyvacijos, gali atskleisti savo kūrybiškumą ir pan. Pritariu šiai nuomonei. Manau, kad šiais laikais tiek suaugusieji, tiek vaikai yra veikiami labai daugelio dirgiklių ir stimuliacijos objektų. O atsiribojus nuo jų… Dažnai nemokama nemokama motyvuoti savęs tam tikrai veiklai, pačiam formuluoti tikslus ir jų siekti. O kaip su mažyliais? Mano patirtis tokia: kartais būna zirzuliukų, palikus Eliją vieną, tačiau ji susiranda savo užsiėmimą be mano pagalbos. Ir tai, manau, gerai.

„Nusileisti ant žemės“. Taip mūsų šeimoje juokais vadinama tai, kai tėvai „nusleidžia ant žemės pažaisti su vaiku: vaiko lygyje, ant grindų, su jo žaislais, pagal jo taisykles ir poreikius. Prisipažinsiu, kad kartais kyla pagunda vietoje to, kad kokybiškai pabūti su vaiku, geriau paduodi jam kitą žaislą, dažniau jų nupirkti naujų, duoti telefoną ar pan. Kad tik jis būtų ramus. Bet suprantu, kad taip ir formuojasi tėvų įprotis atsiriboti nuo tiesioginio „čia ir dabar“ kontakto su vaiku. Tada statistika liūdnai byloja apie 7 min(?) per dieną, kurias tėvai skiria savo vaikams. Daug dalykų šiam gyvenime turi išmokti mūsų mažieji. Nemažai turi išmokti ir mažųjų tėvai. Prisipažinsiu, kad vienas iš sunkesnių dalykų, kurių dabar man tenka mokytis, tai būtent ir yra „nusileidimas ant žemės“, sąmoningas laiko paskyrimas kokybiškam bendravimui su mažyliu. Jeigu dabar neišmoksiu bent trumpam jam skirti 100proc. savo dėmesio, kada tai padarysiu? Jeigu dabar negalėsiu palikti telefono, kompiuterio, užrašų knygelės ir visų kitų dėmesį atitraukiančių dalykų ir nepabūsiu pilnavertiškai  vaikiškame pasaulyje, kada vėliau pradėsiu tuo rūpintis.

Apibendrinsiu. Nors atrodo, kad mamoms sunkiausia turėtų būti rūpintis mažyliu buitine prasme, man lygiai tiek pat, o gal net dar labiau yra nelengva mokytis prasmingai leisti laiką su vaiku dviese, nemąstant apie savo reikalus, nedarant šimto kitų darbų, o tiesiog būnant su vaiku jo pasaulyje.  Ir visi šie mano išvardinti dalykai nėra tam, kad kurtų didesnę įtampą dėl to, ko dar trūksta iki tobulos mamos ar tobulo tėčio „statuso“, o tam, kad paskatinčiau dėmesingiau įsižiūrėti į mažuosius, nesumenkinti jų poreikių ir kad padrąsinčiau mokytis kokybiškai leisti laiką su savo vaiku.

 

Kaip padėti mažyliui žaisti? Pirma dalis

14

O gal greičiau reikėtų sakyti, padėti leisti laiką. Nors irgi skamba netiksliai. Galvoje turiu tas situacijas, kada mažyliai be miego ir valgymo turi pakankamai ilgą laisvo laiko tarpą pasaulio tyrinėjimui. Atrodytų, nieko čia rimto: vaikas žaidžia arba tėvai žaidžia su juo ir tiek. Tačiau pažiūrėjus giliau, sąmoningai ar ne tėvai mokina mažylį tam tikrų dalykų arba nukreipia jį tam tikra linkme. Taigi pasidalinsiu savo mintimis apie tai, kaip, galima padėti mažyliui prasmingai praleisti savo laisvą laiką.

Stebėti. Pirmaisiais metais vaiko vystymasis ypač spartus ir tam, kad suprasčiau, kokiame etape jis yra ir kokie dalykai jį domina, reikia išties būti dėmesinga. Pastebėjus, kokie dalykai labiausiai konkrečiu metu traukia vaiką, jais galimą jį aprūpinti. Pavyzdžiui, kai tik Elija pradėjo sėdėti, ją labai traukė daiktų iškraustymas, taigi aš jai paruošdavau keletą indelių, dėžučių su įvairiais žaisliukais ir buities daiktais ir tada ji laiminga juos traukdavo, apžiūrinėdavo ir dėliodavo. Pastaruoju metu mažąją traukia įvairūs indeliai su dangteliais. Duodu jai mažų stiklainiukų su dangteliais ir ji gali ilgiausiai uždėti – nuimti, uždėti – nuimti. Įsivaizduojate, kaip įdomu tai turėtų būti, jei tokia veikla tęsiasi valandą? Taigi, tam kad padėčiau vaikui leisti laiką turiu pažinti ir suprasti, kas jam įdomu.

Pritaikyti aplinką mažyliui. Tikriausiai žinote įvairias priemones, skirtas apsaugoti spinteles ar stalčius nuo mažųjų tyrinėtojų? Tačiau tai tik mažoji dalis aplinkos pritaikymo mažyliui ir reikalinga tiems daiktams nuo mažylio paslėpti, kurie būtų jam pavojinga. Arba mažylis pavojingas, sakykime, svarbiems dokumentams.  Manau, kad didžioji dalis namų aplinkos turi būti prieinama mažyliui ir pritaikyta jo tyrinėjimams. Aš daiktus namie perdėliojau taip, kad beveik viską mažoji gali pasiekti, pasiimti, apžiūrinėti ir pan. Klausite, ar neatsibosta visko tvarkyti ir dėlioti atgal. Atsibosta! Tačiau jaučiu, kad negaliu trukdyti vaiko norui pažinti pasaulį. Kokią žinią jis gaus, jeigu visos namų spintelės bus užrakintos, o jam bus galima žaisti tik su savo žaislais? Visgi tam tikrų gudrybių, nukreipiant mažylės tyrinėjimus imuosi. Pavyzdžiui, ant tam tikrų stalčių ar daiktų laikymo dėžių iš lipnios juostelės užklijavau iksiukus. Tai tapo jai traukos ženklu ir, sakykime, iš 4 komodos spintelių stalčių ji atsidaro tą su kryžiukais. Kiti, kad ir neužrakinti nuo jos, bet atidaromi retai. Taigi pasitelkiant išradingumą, galima aplinką pritaikyti mažyliui tai, kad jam ji būtų saugi ir įdomi, o tėvams kelianti minimaliai nepatogumų.

Atsakyti į tvarkos poreikį. Nepamenu, kurioje, bet vienoje iš M. Montessori knygų skaičiau, kad vaikai, turi poreikį, kad aplinka būtų tvarkinga. Nors iš jų elgesio gal taip ir neatrodo, tačiau jei suaugusieji šio poreikio negerbia ir į jį neatsižvelgia, vaikas jį praranda ir vėliau tėvų yra mokomas tvarkos iš naujo. Kaip tai galima daryti? Pažaidus su vienais žaislais vienoje erdvėje, juos kartu sutvarkyti, sudėti į lentynas, ar kitas vietas, kur jie laikomi, ir pereiti prie kitų veiklų; neiti miegoti, kol kambaryje netvarkinga; žaislus laikyti surūšiuotus į tam tikras kategorijas (minkšti, kaladėlės, knygelės, barškučiai ir pan.), nežaisti su viskuo vienu metu. Nežinau, ar kitos mamytės pastebėjote, kad kai žaidžiama su viskuo vienu metu, labai greit toks žaidimas mažyliui atsibosta ir jo nebedomina niekas. Greičiausiai per didelis kiekis žaidimo objektų išblaško dėmesį. Taigi, jau nuo mažens mažylius galima mokinti tvarkos, o teisingiau atsakyti į jų tvarkos poreikį, tuo pačiu patiems pasitempiant tvarkos srityje. O man pasitempti tikrai reikia!

Antra dalis čia.

Kaip užsirišti vaikjuostę? // Video

vaikjuostės rišimas

Apie vaikjuostę buvau rašiusi jau ne kartą. Jeigu neskaitėte, štai.

Užsukite: „Mano vaikas nori būti nešiojamas. Vaikjuostė“ ir „Vaikjuostė: 3 rišimo būdai ir dar šis tas„.

Na o šiandien, kaip ir buvau žadėjusi, pasidalinu vaizdo įrašais, kaip skirtingais būdais rišuosi vaikjuostę. Turiu pasakyti, kad aš nesu specialistė (o tokių tikrai yra) ir parodau tik kaip darydavau aš. Šių rišimo būdų išmokau iš kitų mamų. Nors video įrašai nėra pačios geriausios kokybės (atleiskite) tikiuosi, kad norinčioms taip nešioti savo mažylius vis tiek pravers. Jeigu išbandysite, ar jau nešiojate vaikučius su vaikjuoste, pasidalinkite savo patirtimis! 🙂

Vaikjuostės rišimas veidu į priekį

 

Vaikjuostės rišimas ant šono

Vaikjuostės rišimas veidu į mamą

Už video įrašus ir jų pagražinimą labai dėkoju Tomui ir Deborai. Ačiū, kad prisidedate prie mano idėjų įgyvendinimo.

 

 

 

 


 

Kūdikiui tėvų lovoje – (ne)vieta?

miegoti su kudikiu

Prieštaringos nuomonės. Šis klausimas yra vienas iš tų, kurie kelia daug diskusijų, nuomonės išsiskiria, atsiranda prieštaravimai. Vieni teigia, kad kūdikis nuo pat pradžių turi miegoti savo lovelėje, mokytis nusiraminti ir užmigti pats ar su minimalia tėvų pagalba, tuo tarpu kiti sako, kad tėvai turėtų leisti kūdikiui likti savo lovoje tiek ilgai, kiek jam pačiam norėsis ir taip užtikrinti prieraišių, meile grįstų santykių kūrimąsi. Klausantis šių dviejų nuomonių, natūraliai renkiesi ir palaikai vieną ar kitą pusę ir pagal tai koreguoji savo veiksmus. Betgi jei pasirenki migdyti kūdikį jo lovelėje, visuomet viduje kirbės klausimas, ar tikrai neatstumi mažylio su jo poreikiais ir negriauni jo pasitikėjimo tavimi. Kitu atveju, ramybės neduotų mintys, ar nesi manipuliuojama ir per mažai griežta mažajam princui ar princesei. Esu girdėjusi ne vieną mamą kalbančią taip, tarsi, jaustųsi kalta dėl to, kaip nusprendė dėl kūdikio migdymo arba bandytų pasiteisinti, kodėl daro būtent taip.

Kas iš tiesų svarbu? Aš nesu vaikų priežiūros specialistė, todėl galiu dalintis tik savo mintimis bei patirtimi. Ir štai. Manau, problema kyla tada, kai vienam iš daugelio vaikų priežiūros, auklėjimo klausimų, suteikiama labai daug reikšmės, tarsi, nuo to priklausytų vaiko ateitis, charakteris, sėkmė, santykiai su kitais žmonėmis ir pan. Viskas, ką mes darome su savo vaiku, turi įtakos jo tolimesniam gyvenimui, tačiau ne kažkuris vienas sprendimas ar pasirinkimas. Taigi galvoju, kad ir ką benuspręstume pasirinkti, migdyti mažylį atskirai ar miegoti su juo kartu, tai iš esmės nedaug ką tereiškia viso būsimo vaiko gyvenimo kontekste. Su sąlyga. Su sąlyga, kad mažylis yra mylimas ir į jo poreikius yra atsakoma. Nes sutikite, kad migdyti kūdikį jo lovelėje galima atmestinai, ignoruojant verkimą, neguodžiant ir nepadedant užmigti. Taip pat ir savo lovoje galima migdyti savo mažylį su piktumu, kad jis dažnai keliasi naktį miegodamas atskirai. Taigi svarbiausias čia mūsų požiūris į vaiką ir meilė jam. Iš tiesų, vaikui svarbu jaustis mylimam. Tai yra stipriausia jo gyvenimą veikianti jėga.

Kaip priimti sprendimą? Nuspręsti reikia taip, kad VISIEMS šeimos nariams būtų gerai, nors tai ir nėra labai lengva. Visi tėvai, visos mamos ir visi vaikai yra labai skirtingi. Į tai reikia atsižvelgti ir skirtumus priimti. Vieni tėvai ir mamos išsimiegos labai gerai, net jeigu ir mažylis klaidžios po jų lovą visą naktį, o kiti negalės pailsėti. Taip pat ir mažyliai: vieni lengvai „pasiduoda“ miegui savo lovelėje, o kitiems tai gali būti labai sunku. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje tikslas yra ramus vaiko miegas savo lovelėje. Vieni tėvai prie šio tikslo mažylį ves sparčiais žingsniais, kiti eis mažais žingsneliais, o dar kiti šio tikslo įgyvendinimą atidės vėlesniam laikui. Manau, svarbu pasitarus abiems tėvams priimti bendrą sprendimą, o tuomet jo laikytis neleidžiant sau jaustis kaltiems, kad, remiantis kažkuriuo požiūriu, kažką darome ne taip. Kaip jau rašiau, vaikui svarbiausia jaustis mylimam, o nemiegoti su tėvais, ar miegoti savo lovelėje. Juk meilę vaikas patiria įvairiausiais būdais, ne tik miegodamas kartu.

Mano patirtis. Mano tikslas yra, kad mūsų mažoji pratintųsi miegoti savo lovelėje ir tai jai neblogai sekasi. Po vienos lopšinės trukmės panešiojimo guldau ją į lovytę, glostau veidelį, niūniuoju ir laukiu kol ji užmigs. Dažnai ji pradeda verkti. Dažniausiai tai trunka kelias minutes ir užsnūsta. Kartais ilgiau – tada nuraminu ant rankų ir vėl paguldau. O būna tokių dienų, kai aš arba ji sergame ir tada miegame kartu. Pamenu, kai Eliją berdavo ir naktį jį kasydavosi, miegodavau su ja ir laikydavau jos rankutes. Taigi aplinkybių pasitaiko įvairių ir aklas vieno ar kito požiūrio laikymasis ne padėtų, o pakenktų. Stengiuosi, kad mažylė visos dienos eigoje jaustųsi artima su manim, bendrautų, gautų mano dėmesį ir švelnumą, kad naktį nei man, nei jai nekiltų mintys, jog to buvo per maža ir reikia atsigriebti.

Būkim netobuli tėvai. Miego su vaiku tema yra tik viena iš daugelio, keliančių įnirtingus ginčus (dažniausiai tarp mamų). Manau, taip yra todėl, kad mes, mamos, norime būti tobulos: tobulai mylėti, tobulai prižiūrėti vaiką ar vaikus, tobulai tvarkyti namus ir tobulai skaniai gaminti maistą. Būti tobulos išvaizdos ir turėti tobulus santykius su vyru. Bet juk tai neįmanoma. Dažnai socialiniai tinklai, demonstruodami tobulų žmonių tobulai gražius gyvenimus, sukuria iliuziją, kad tai įmanoma, ir troškimą turėti tobulą gyvenimą. Tačiau toks jis neįmanomas. Taip pat ir su savo vaikais. Tobulais tėčiais ir tobulomis mamomis jiems niekada nebūsim. Ir geriau jau nebūkim. Kaip mano viena dėstytoja pasakė: „Vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia pakankamai gerų tėvų“. Taigi atsisakius tobulumo siekimo vaikų priežiūroje, atsiranda daugiau laisvės.

Kad ir kokį sprendimą priimtume dėl mažylio miego vietos, jeigu iš esmės siekiame atsakyti į jo meilės poreikį jam priimtina forma, mažylis bus patenkintas. Net jeigu kartais matome ašaras jo akyse guldant į lovelę, viskas su juo bus gerai, jeigu apskritai jis jaučia tėvų meilę. Ir priešingai, miegojimas kartu gali ir neatpirkti meilės trūkumo, jeigu tokį mažylis turi savo širdelėje.

Fotografavo Miusla

 

Kiek „kainuoja“ auginti vaiką?

Buvau ne vieną kartą girdėjus žmones kalbant apie tai, kiek kainuoja auginti vaiką. Kai susilaukėme Elijos keli draugai klausė mūsų, kiek papildomų išlaidų atsirado auginant mažylę. Žinoma, galvoje jie turi sauskelnes, drabužėlius, žaislus, vaistus ir visus kitus vaikams reikalingus dalykus. Be abejonės, kūdikiams reikia dalykų. Tikrai išlaidų nemažai ir, manau,  gerai daro žmonės, kurie tokius dalykus apmąsto, toms išlaidoms pasiruošia. Tačiau aš matau dar vieną kainą, kurios pareikalauja kūdikio auginimas. Ir ne pinigais ji skaičiuojama. Jai nepasiruošus, jos neapmąsčius galima nemaloniai nustebti – kodėl taip brangu?

Greičiausiai yra tėvų, kuriems susilaukus kūdikio – vien tik malonumai ir džiaugsmai. Tačiau turiu pasakyti, kad man ta kita vaiko auginimo kaina kartais atrodo labai DIDELĖ. Greičiausiai dėl to, kad iš anksto daug nemąsčiau apie ją. Kokia ji?

Tai nemažas fizinis nuovargis. Per visus metus nemiegojau nei vienos nakties be atsikėlimų. Mažylė keliasi kelis kartus. Keliuosi ir aš. Kartais užtenka pamaitinti, paglostyti ir užmiega toliau, kartais, sakykime, kai dygsta dantys, keliasi kas valandą, o verkšlena net ir per miegus. Na, o 7 valandą ryto, nepaisant to, kad žiemą dar tamsu, jai laikas keltis. Keliamės visi.

Tai daugelio savo poreikių atsisakymas/atidėjimas. Nepriklausomai nuo to, kaip stengiesi, paroje laiko kiekis ribotas, o tam tikri darbai tiesiog užima tiek ar tiek laiko. Kaip atlieki tai, kas būtina, kartais nebeturi jėgų ir noro kažką daryti dėl savęs. Atidedi savo poreikius rytojui. Kitai savaitei. Vasarai.

Tai beprasmiškumo jausmas. Užsiimant buitiniais reikalais, nematomais, nepastebimais, kurie tiesiog užtikrina mūsų šeimos išlikimą, kartais jaučiuosi beprasmiškai leidžianti laiką. Tai, tarsi, stovėjimas vietoje. Teisingiau, kaip bėgimas ratu: tas pats kasdien, o realaus ir apčiuopiamo rezultato, progreso, atrodo,  nėra.

Tai nepilnavertiškumo jausmas. Nes karjeros galimybių šioje srityje nėra, pasiekimų, įvertinimų, paaukštinimų, atlyginimo irgi. Kartais iš aplinkinių pajaučiu, kad būti tik mama – mažoka. Būti namuose, prižiūrėti vaiką – nuobodu. Kartais atrodo, kad visuomenėje nėra pagarbiai žiūrima į tą, kuri „sėdi“ namuose su vaiku ir stumdo parkuose vežimėlį.  „Tai taip, tu būni su vaiku, bet be to vis tiek kažką dar veiki?“ – neseniai paklausė manęs. „Ne, dažniausiai be to nedarau nieko“ – atsakau aš.

Tai kaltė. Kartais jaučiuosi kalta, kad daug ko nesuspėju, daug ko nežinau apie vaikų auginimą, kartais nesuprantu savo vaiko poreikių ar nemoku jų patenkinti. Nepajėgiu palaikyti pastovaus ir kokybiško bendravimo su tėvais, draugai, vyru. Dažnai jaučiuosi kalta, kad man taip ir nepavyksta rasti laiko savo poreikiams.

Tai krizės poros santykiuose. Jos – viena iš didžiausių kainų, kurią man tenka mokėti susilaukus vaiko. Tam tikrai nebuvau pasiruošusi. O greičiausiai pasiruošti ir nelabai įmanoma. Teoriškai iš studijų pamenu žinojau, kad didžiausios krizės poroje kyla gimus vaikui. Na ir? Kaip tam pasiruošti? Žinoma, atrodė, mes puikiai sutariam, kalbamės, kaip gyvensime trise, kaip viską darysime, kaip padėsime vienas kitam. O realybė… Jeigu atvirai, neįsivaizduoju, kas dar labiau galėtų pakeisti poros santykius nei vaiko gimimas. Pakeisti viską. Bendravimą, taisykles, normas, įpročius, pareigas, jausmus. Kartais man atrodo, kad gimus vaikui poros santykius reikia pradėti statyti vos ne nuo pamatų.

Labai niūriai viskas skamba, tiesa? Šį kartą nekalbu apie šviesius motinystės dalykus. Žinoma, jų be galo daug. Dažniausiai tiek daug, kad pakanka atsverti šią kainą. Tačiau jos pamiršti ir ignoruoti, kalbėdama apie motinystę, negaliu. Taigi, kai manęs klausia, kiek maždaug kainuoja auginti mažylį, atsakau, jog labai daug. Tai brangu. Kaina didelė.

Kaip su visu tuo gyventi? Kaip kasdien mokėti šią kainą ir nebankrutuoti? Aš sau turiu tokį atsakymą. Vaikas nėra tam, kad teiktų man vien tik malonumą, džiaugsmą ir pan. Jis šiame pasaulyje ne dėl manęs. Kartais man atrodo, kad kai kurie žmonės laukia vaiko, tarsi dėl savęs, savo malonumui. Tuomet su juo elgiasi taip, kaip jiems malonu. Aš žiūriu kitaip. Manau, kad mano darbas, pareiga ir tikslas rūpintis savo vaiku, atsakyti į jo poreikius, mylėti jį. Nepaisant to, ar  man visada tai teikia malonumą. Aš pasirenku mylėti, t.y. daryti tai, kas jam reikalinga, atsakyti į poreikius ir norus, net jeigu tai ir brangiai kainuoja. Geri dalykai kainuoja brangiai.

 

 

 

 

 

 


 

Pirmieji laimėjimai tualete

puoduko reikalai

Ar kada susimąstėte, kiek yra variantų pasirūpinti kūdikio tualeto reikalais jūs žinote? Prisipažinsiu, kad ilgą laiką, vienintelis man žinomas būdas buvo vienkartinės sauskelnės. Apie daugkartines sauskelnes pirmą kartą sužinojau iš amerikiečių mamyčių blog‘ų, o tada jų užtikau ir lietuviškuose puslapiuose. Mane sužavėjo tai, kad naudoti daugkartines sauskelnes yra ekologiškiau, sveikiau kūdikiui  ir pigiau tėveliams. Įsigijau mažiausio dydžio Imse Vimse sauskelnes ir nuo pirmųjų savaičių bandžiau.

Jeigu mūsų mažylė pirmaisiais mėnesiais būtų tik miegojusi ir valgiusi, kaip kartais sako kiti tėveliai apie savo kūdikius, aš greičiausiai būčiau neatsisakiusi daugkartinių sauskelnių. Tačiau… Pirmieji mėnesiai nebuvo lengvi, nuovargio daug, todėl atsisakiau tų dalykų, kurie reikalavo mano laiko ir jėgų ir nebuvo pirmutinės svarbos. Atsisakiau ir daugkartinių sauskelių.

Tačiau šis mano įrašas ne apie daugkartines sauskelnes. Apie jas ruošiuosi rašyti greitu metu, nes dabar kaip tik vėl bandome su jomis susidraugauti.

Šis įrašas apie dar vieną būda pasirūpinti kūdikio tualeto reikalais, kurio iš pradžių nežinojau ir atradau atsitiktinai. Šiuo atradimu labai džiaugiuosi. Štai trumpa istorija. Kai mažylis pradeda valgyti papildomą maistą, jo tualeto reikaliukai pasikeičia: jiems reikia daugiau laiko ir pastangų, kurias mamytė lengvai gali pastebėti. Taigi ką aš dariau, buvo tai, kad kaskart pastebėjus tualetinių reikaliukų pastangas nurengdavau mažylę ir laikydama jos nugaryte atremta sau į pilvą palaikydavau virš tualeto. Pavyko iš pirmo karto. Antras kartas irgi buvo sėkmingas. Trečias taip pat. Taigi, atrodo, labai paprastai nuo 7 mėnesių mūsų mažylė praėjo naudotis tualetu pagal jo paskirtį. Tiesa, kartais pasitaiko, kad tualeto reikaliukų ženklai būna apgaulingi ir „pakabojus“ virš unitazo nebūna jokio rezultato, tačiau patikėkite manimi, kūdikis švariomis kelnėmis atperka tuos kartelius, kai žygis į tualetą būna veltui.

Pasidalinsiu tuo, kodėl matau prasme užsiimti visu tuo, nes atrodytų leisti vaikui atlikti „dalykus“ į sauskelnes yra įprasta, normalu ir patogu tėvams. Visų pirma, man yra malonu išvengti nešvarių sauskelnių tvarkymo. Greičiausiai ir kūdikiui maloniau nesinešioti (kad ir neilgai) su savimi sauskelnių turinio. Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris mane labai motyvuoja. Ko aš netiesiogiai mokinčiau savo kūdikį leisdama atlikti tualetinius reikalus į sauskelnes? Manau, tai kūdikiui sukeltų  įspūdį, kad daryti į kelnes yra normalu. Tada atėjus kažkokiam laikui, aš nuspręsčiau, kad jis jau per didelis ir pradėčiau mokinti, kad tualetiniai reikalai turi būti atliekami ant puodelio arba tualeto. Taigi tokiu atveju jausčiausi apgaunanti savo vaiką. Dabar jaučiuosi, tarsi, padėčiau jam susieti norą į tualetą su tualetu.

puoduko reikalai

Suprantu, kad greičiausiai mažyliai iki tam tikro amžiaus negali kontroliuoti savo tuštinimosi poreikio. Tačiau, aš būdama mama galiu pastebėti jį ir padėti į jį atsakyti tinkamu būdu.

Iš savo psichologijos studijų pamenu, kad mokymasis atlikti tualetinius reikalus mažyliams yra jautrus dalykas, todėl spaudimas ir dideli reikalavimai gali būti žalingi. Todėl į savo praktiką žiūriu ne kaip į tiesioginį mokymą, o kaip į pagalbą patenkinti poreikius. Kad kūdikis nesijaustų mano spaudžiamas atlikti tualeto reikalus suaugusiems priimtinu būdu, aš stengiuosi nerodyti nei džiaugsmo įveikus „tualeto misiją“, nei liūdesio „misijai“ nepavykus. T.y. nei skatinama nei baudžiama (sakykime, blogomis emocijomis). Žiūriu į tai taip kaip ir į kitų kūdikio poreikių tenkinimą. Matau, kad išalkęs, maitinu ir nei labai džiaugiuosi valgančiu mažyliu, nei pykstu, jeigu jis nevalgo.

Paskutinis, bet labai svarbus man dalykas, kurį miniu beveik kiekvienoje kūdikio priežiūros temoje: dėmesingumas mažyliui, jo poreikių atpažinimas ir atsiliepimas į juos. Manau, svarbu mokėti skirti pakankamai dėmesio ir neignoruoti mažiausiųjų poreikių.

Taigi apibendrinant tualeto reikalus: man svarbu tai, kad jie nebūtų sunkūs man, kad mano vaikas nesusidarytų klaidingų asociacijų ir galiausiai kad aš mokėčiau jausti savo vaiką.

P. S. Pasirodo mažylių naudojimasis tualetu yra įprastas ir kitoms mamytėms. Plačiau apie tai galima paskaityti čia ir čia.

Už nuostabią aplinką nuotraukoms dėkoju 4 KĖDUTĖMS, už naują pažintį su daugkartinėmis sauskelnėmis ATSAKINGAI MAMAI, o už nuotraukas – savo vyrui!

 

 

 

 

 

 


 

 

 

 

 

Ate 2015-iesiems ir sveiki 2016-ieji

MAŽYLIO

Kol kažkas žada kitais metai sportuoti daugiau, maitintis sveikiau ir mažiau išlaidauti, aš nusprendžiau kaupti tikslus ir troškimus 2016-iesiems metams, kad jie būtų nuostabūs. Pagalvojau, kad mano gyvenime ir taip yra nemažai „turiu tai daryti“, „privalau taip mąstyti“, „yra gerai tokia būti“ ir pan. Manau, per mažai dėmesio skiriu tam, kas tikrai teikia džiaugsmą, palieka gerus prisiminimus ir leidžia jausti pasimėgavimą gyvenimu. Nors nesu tikra, ar visus šiuos troškimus pavyks įgyvendinti, bet manau, bus naudinga juos nuolat turėti po akimis ir skirti tam dėmesio. Dalinuosi ir su jumis 100 nuostabių dalykų 2016- iesiems metams planuokliu. Tegu džiugių ir malonių akimirkų ateinančiais metais jūsų gyvenime būna kuo daugiau.

MAŽYLIO (2)

O dabar apie tai, kaip, mano nuomone, reikia formuluoti tikslus ir troškimus, kad jie būtų lengviau įgyvendinami:

– dalykai turi būti kuo konkretesni (ne pakeliauti, bet nuvykti į Italiją);

– dalykams yra gerai numatyti terminus (ateinančią vasarą arba Valentino dieną);

– dalykus yra gerai išskaidyti į sudėtines dalis, kurias lengviau įgyvendinti.

Ir dabar dar kartą: linkiu kuo daugiau patirti gražių akimirkų ateinančiais metais, apsistoti ties jomis ir giliai išgyventi.

 

 

 

 

 

 


 

Atsispausdink švenčių planą: tegu būna mažiau streso

Meniu ypatingai dienai

Paskutiniu metu vis išgirsdavau žmones kalbančius apie tai, kaip jie nelaukia švenčių: daug streso, rūpesčio, skubėjimo, pareigos jausmo ir t.t. Kalbant apie stresą ir skubėjimą visada sau turiu gerą sprendimą – planavimą. Mintys ir darbai perkelti iš galvos ant popieriaus lapo, atrodo, tampa lengviau kontroliuojami. Tikėdama, kad tai galioja ne tik man, bet ir kitiems žmonėms, kviečiu pasinaudoti šventinių dienų planu, kurį galima parsisiųsti ir atsispausdinti. Jį sudaro 6 temų planeliai.

Meniu ir pirkinių sąrašas

MENIU YPATINGAI DIENAI // Atskirose dalyse galima planuoti atskirus patiekalus.

PIRKINIŲ SĄRAŠAS // Planuojant šventines vaišes patogu iš karto sudaryti pirkinių sąrašą.

Untitled design (1)

NAMŲ PUOŠIMAS // Atskirose vietose galima pasižymėti dalykus, kuriuos reikia nusipirkti, darbus, kuriuos reikia padaryti pačiai bei darbelius, kur reikia paprašyti (vyro?) pagalbos ir geros idėjos.

Dovanų sąrašas

DOVANŲ SĄRAŠAS // Nebūtinai dovanojami gali būti tik daiktai. Kartais daug daugiau gali reikšti ranka parašytas laiškas, nupieštas atvirukas ar šiltų sveikinimų skambutis telefonu.

Padėkų sąrašas

NORIU PADĖKOTI // Mano draugė Danutė rašė magistro baigiamąjį darbą apie dėkingumą ir nuo to laiko, aš vis atsimenu šią savoką. Pastebėti už ką ir jaustis dėkingu – tai man suteikia daugiau laimės jausmo. Kviečiu po švenčių nepamiršti padėkoti už dovanas, laiką kartu, pokalbius, šypsenas ir visa kita, kas nudžiugino.

2 PADĖKOS ATVIRUKAI // Paskutinį PDF failo lapą atsispausdinę ant storesnio popieriaus, perkirpę pusiau ir abi dalis perlenkę turėsite puikius padėkos atvirukus. Tegu jie pasiekia jūsų širdį sušildžiusius žmones 🙂

Planą galima atsisiųsti apačioje paspaudus „Download„. Parsisiuntėte, planuojate, patiko? Pasidalinkite savo įspūdžiais.