Atvirai apie žindymą: sunkumai ir pergalės

zindymas

Pažįstu keletą mamyčių, kurios nežino, kas yra su žindymu susiję sunkumai. Taip pat žinau mamyčių, kurios po didelių pastangų ir nusivylimų atsisako maitinti pačios. Vienoms viskas paprasta, o kitoms tenka nemažai pavargti. Nors prieš susilaukiant vaikelio buvau ne vienuose kursuose ir teorinių žinių, atrodo, turėjau užtektinai, pasirodė, kad aš esu iš tų, kurioms reikia DAUG pastangų. Gaila dėl to, kad labai daug dalykų, susijusių ne tik su maitinimu, bet ir su nėštumu, gimdymu ir vaiko priežiūra niekas išsamiai nepaaiškina. Informacijos tenka ieškotis pačiai. O dėl kai kurios informacijos patikimumo niekada nesi iki galo tikras, o neretai pasitaiko prieštaringų patarimų. Aš norėdama palaikyti tas, kurioms maitinimas, o ypač jo pradžia nėra lengva, dalinuosi tuo, kas išgelbėjo mane.

Prieš susilaukiant vaikelio žindymas man atrodė toks natūralus, kad rūpinantis daiktais mažyliui, net į galvą neateidavo mintis pirkti buteliukus, nes jie atrodė visiškai nereikalingi dalykai. Galbūt dėl to, kad žindymas atrodė toks savaime suprantamas dalykas, teko nusivilti susidūrus su iššūkiais maitinant. Pirmieji sunkumai prasidėjo jau gimdymo namuose, kai pojūčiai žindant buvo nemalonūs. Apie šias pirmąsias patirtis jau rašiau įraše „Motinystės istorija: pradžių pradžia„. Toliau sekė nemažai verksmo. Mažylė buvo nerami. Mano galvoje buvo įstrigęs patarimas, kad kūdikius reikia maitinti kas tris valandas. Kurį laiką nesusiprasdavau, kad mažylė gali norėti valgyti dažniau. Na, o kai susipratau ir maitindavau dažniau, kūdikis pradėjo atrodyti nepasotinamas ir ašarų nebuvo mažiau. Žinoma, artimiesiems pirmasis paaiškinimas tam atrodė pieno trūkumas. Kartais ir pati pradėdavau taip galvoti, bet buvau pasiryžusi pasitikėti tam tikrais patarimais. Štai jie.

  1. Pieno netrūksta! Pienelio būna tiek, kiek kūdikis valgo. Jeigu kūdikis valgys dažniau ir ilgiau, pieno bus daugiau, na, o jeigu mažyliui pradedama duoti pieno mišiniai, kas reiškia, kad motinos pieno jis išgeria mažiau, pienelio mažėja. Taigi kuo dažniau kūdikis žindomas, tuo pieno būna daugiau. Tokią informaciją radau K. Vitkausko knygoje „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“.
  2. Pieno trūkumą gali rodyti nepakankamai priaugtas svoris ir nepakankamai dažnas šlapinimasis. Priaugtą svorį stebi gydytojai lankantis profilaktiškai ir kūdikiui priaugus nepakankamai, greičiausiai būtų rekomenduojama primaitinti papildomai pieno mišiniais. Na o šlapintis kūdikis turi mažiausiai 6 kartus per parą. Jeigu abu šie rodikliai nekelia įtarimų, kūdikiui motinos pieno turėtų pakakti.
  3. Augimo šuoliai. Apie juos skaičiau jau minėtoje K. Vitkausko knygoje ir buvau girdėjusi pasiruošimo tėvystei kursuose. Tai laikotarpiai, kai kūdikio apetitas padidėja ir kurį laiką jis nori valgyti dažniau ir ilgiau. Tai tęsiasi tol, kol motinos organizmas prisitaiko prie padidėjusių kūdikio poreikių.
  4. Pieno gamyba nusistovi apie 3-4 mėnesį. Tai sužinojau paskaitoje apie kūdikių miegą (plačiau galima paskaityti čia).

Nors pasitikėti šiais patarimais dažnai buvo nelengva, turiu pasakyti, kad jaučiuosi pasiekusi pergalę. Mažylė priaugdavo pakankamai svorio ir iš tikrųjų po 3-4 mėnesių pradėjo atrodyti, kad jai užtenka pavalgyti kas 3-4 valandas. Dabar matau, kokie saldūs tų nelengvų pastangų vaisiai. Džiugina keletas dalykų. Visų pirma, žinau, kad mažoji gauna patį geriausią jai maistą ir apsaugą. Neseniai pasakojau apie alergiją, su kuria kovojame. Kartais nusivildavau, kai po didelių pastangų reguliuoti savo maistą bėrimai vis atsinaujindavo, ir pradėdavau galvoti, kad gal pradėjus maitinti pieno mišiniais, alergija būtų suvaldyta. Bet visi gydytojai, pas kuriuos lankėmės rekomendavo nenutraukti žindymo ir tęsti alergizuojančių produktų paieškas.  Jau minėtoje K. Vitkausko knygoje perskaičiau apie tai, kad motinos pienas padeda subręsti kūdikio virškinimo sistemai ir įveikti alergijas. Taigi tikiu, kad maitindama pati, padarau viską dėl mažylės geros sveikatos.

Antras dalykas, nors jis gali nuskambėti savanaudiškai, yra tai, kad žindymas nieko nekainuoja pinigine prasme ir yra patogus maitinimo būdas. Norint eiti pas draugus, į renginius, keliaujant, o ypač naktimis gera, kai nereikia ruošti pieno mišinukų. Pamaitinti kūdikį galima iškart supratus, kad jis alkanas. Neįsivaizduoju, kaip atrodytų mūsų naktys, jeigu tektų keltis, užsikaisti vandenį, laukti kol jis užvirs, o tada pravės, daryti mišinukus, o tuo metu mažylė nekantrautų.

Štai tokia mano patirtis. Žinoma, iš jos negaliu daryti apibendrinimų, išvadų ir manyti, kad mano pasirinkimai yra teisingiausi. Žinoma, būna visokių istorijų. Tačiau jeigu man reikėtų patarti savo sesei ar geriausiai draugei, kuri lauktųsi mažylio, aš jai iš savo patirties ir sužinotos informacijos rekomenduočiau šiuos dalykus:

  1. Nepalik gimdymo namų neišsiaiškinusi, kaip tinkamai mažylį žindyti, kaip prisidėti jį, kad jis valgytų teisingai.
  2. Dar gimdymo namuose, paprašant pagalbos specialistų, išmok įvairias žindymo padėtis. Jeigu kartais krūtinėje atsirastų sukietėjimų pagausėjus pienui, kūdikį reikėtų maitinti taip, kad jo apatinis žandikaulis būtų toje pusėje
  3. Stenkis, kad mažylis nepriprastų prie vienos žindymo padėties. Jeigu jis išmoks valgyti tik gulint, tada gali būti nelengva maitinti paėmus ant rankų.
  4. Neduok kūdikiui čiulptuko tiek ilgai, kiek įmanoma arba bent jau pirmąjį mėnesį, kad tai nepakenktų jo mokymuisi tinkamai žįsti.
  5. Nepasiduok mintims apie pieno trūkumą ir patarimams duoti mišinukų, jeigu kūdikis priauga pakankamai svorio, pakankamai dažnai šlapinasi ir gydytojai nerekomenduoja duoti nieko papildomai (žinoma, gydytojų būna visokių, bet būk tikra, kad taviškis yra už natūralų maitinimą ir net jeigu rekomenduoja primaitinti papildomai mišinukais, tai daro remdamasis objektyviais rodikliais).
  6. Neklausyk patarimų nusitraukti pieną, pažiūrėti, kiek jo yra. Artimieji gal ir nurimtų pamatę tą stebuklą savo akimis, bet pačiai nusitraukti niekada nepavyks tiek, kiek išgeria kūdikis, todėl šis būdas neefektyvus.
  7. Net jeigu ir tektų kažkada pamaitinti ne savo pienu, nenaudok tam buteliuko. Kai kuriems mažyliams jis pasirodo toks nuostabus, kad po pirmo karto jie nebenori grįžti prie motinos.
  8. Pasiryžk pirmus 3-4 mėnesius maitinti tiek, kiek kūdikis nori. Net jeigu tai atrodys labai dažnai, nepasiduok.
  9. Jeigu susirgai, neskubėk nutraukti maitinimo. Pasitark (kad ir telefonu) su vaikų gydytoju, ar galima tęsti žindymą ir kokius vaistus galima naudoti.

Toms, kurioms maitinimas yra iššūkis linkiu stiprybės ir pasiryžimo siekti tikslo. Maitinkite pačios ilgai ir laimingai!

 

 

 

 


 

Tagged , ,

6 thoughts on “Atvirai apie žindymą: sunkumai ir pergalės

  1. […] pradėti įvedinėti nuo 4 mėnesių, kai nusistovi daugmaž pastovi pieno gamyba (plačiau įraše “Atvirai apie žindymą: sunkumai ir pergalės”).  Išdėstytos rekomendacijos atrodė aiškios ir logiškos. Elijai suėjus 4 mėnesiams […]

  2. Aš visada sakiau, kad visas pienas yra galvoje. Viskas yra nusiteikime ir tikėjime, kad viskas bus gerai. Mano abu vaikai augo nežinodami kas yra buteliukas. Turėjome kažkokį mažiuką, gautą per paskaitą būsimoms mamoms, bet jo niekada nepanaudojome pagal paskirtį.
    Pridėčiau iš savo patirties – jei susiformuoja guzeliai, labai padeda paprastas kopūsto lapas ir medus. Reikia tepti medumi vietą kur yra guzas ir ant visos krūties dėti kopūsto lapą. Gal skamba kaip balandėlių su medumi receptas, bet aš niekada netikėjau, kad kopūstas gai padaryti tokius stebuklus. Jis puikiai ištraukia karštį, o maitinant vaikelį tavo aprašytu būdu – apatinis žandikaulis guzo pusėje, labai gerai ištraukiamas užsistovėjęs pienas.

    Puikūs tavo patarimai neklausyti patarimų. Neklausyti jų niekada, ypač jei jie prasideda „O tada, kai tu gimei…“

    Ir linkiu pasikliauti nuojauta. Mama tikrai žino geriausiai 🙂

    ačiū labai, kad daliniesi tokiais įrašais, jie yra labai išsamūs ir naudingi.

    1. Dėkuj Dievui, su kopūstais draugauti neprireikė, bet jeigu kada būtų tokia problema, žinočiau ką daryti 🙂 Ačiū, kad pasidalinai 🙂

  3. Prie jau išvardintų punktų norėčiau pridėti antspenius. Nenaudokite jų, nebent labai kritiniais atvejais. Pirma mano padaryta klaida buvo jie. Pradėjau žindyti su jais vos grįžus namo iš ligoninės, nors ir mažylė mokėjo žįsti, tačiau vis tiek skaudėjo spenelius, iš to nežinojimo kaip gali būti, žindžiau su jais, po kelių dienų skausmui dingus, dingo ir mažylės noras žįsti be jų, to pasekmė – neištrauktas pakankamas kiekis pieno, pieno sumažėjimas, kūdikio neramumas, verkimas, nevalgymas net įsikibus į krūtį, svorio nepriaugimas, rekomendacijos duoti mišinuką.
    Tačiau jei kartais taip įvyko, tereikia apsišarvuoti kantrybe ir vis bandyti žindyti be jo. Mano mažylė vėl paimė krūtį be anstpenio po daugiau nei mėnesio, dabar jai jau 7 mėnuo ir ji vis dar geria mano pieną.

    1. Ačiū, Migle, kad pasidalinai savo patirtimi. Supratau, kad per plauką nepadariau tos pačios klaidos, nes tokią ‘gelbėjimosi priemonę’ gimdymo namuose siūlė pačios slaugytojos, bet kažkaip.. Šaunuolė, kad įveikėte sunkumus, ir toliau maitinate savo mažylę 🙂

  4. Labai ačiū už tokius straipsnius, pati dabar ruošiuosi šiam etapui, todėl labai daug skaitau apie žindymą, ypač, kaip teisingai tai daryti. Labai bijau susilaukusi mažylio iki galo kažko nemokėti, nors turbūt viskas ateina su laiku…

Ką apie tai manai?